Tag Archives: naktis

CCI laiškas. Sapnai

Apie sapnus beveik nekalbu – man tai kažkas keisto, mistiško, nepaprasto, nežemiško ir taip toliau. Tai kažkas, ko nepaaiškinsi ir neįrodysi nei mokslu, nei emocijom nei niekuo kituo.

Man iš tiesų labai gaila, kad aš nepamenu savo sapnų. Žinau, kad sapnuoju, bet daugumos jų neprisimenu. Galbūt nenoriu, galbūt nelemta. Galbūt tiesiog atsitinka tas “nėra kada“ kapstytis savyje :)

Nors vieną kartą teko sapnuoti ir pranašingą sapną. Kai tai sužinojau, ką pranešė sapnas – išgirdau žinią, kuri man buvo “pasakyta“ sapne kelios dienos iki įvykio – buvau labai stipriai šokiruotas. Tuomet supratau, kad daug ko mes nežinome nei apie save, nei apie viską aplinkui

O šiandien naktį nutiko dar vienas dalykas. Supratau, kad daugelis sapnų yra nelogiški. Ir kai tik įsijungia protas ir bando jį analizuoti (galvoti, “ej, čia gi nelogiška“) – veiksmas nutrunka ir prasideda kitas :) ir taip kelis kartus!

Ir ką tuo norėjau pasakyt? Tai, kad sapnai yra labai keistas ir nepaaiškinamas dalykas. Kažkas saugo paslaptį apie juos, gal kas žino kas? :)

4 Komentaras

Filed under laiškai sau

CXCVII laiškas. Pasaka apie mitą ir tiesą

Sugalvojo kūrėjas užauginti mitą. Ne tam, kad kažką užaugintų – juk jau užaugino didelius protus ir gražius kūnus (dvi priešybes, vieną identišką kitai). Augindamas juos auklėjo taip, kad žavėtųsi vieni kitais – protai kūnais, o kūnai protais, tačiau niekada nesusijungtų į vieną.
Gražūs kūnai kiauras dienas negalėjo suvokti, kodėl protai tokie dideli ir kasdien vis didėja, o protai vis stebėjosi, kokie gražūs tie kūnai, kaskart į juos žiūrint tampantys dar gražesniais. Taip ir buvo dvi priešybės kūrėjo sukurtos, kol vieną dieną pamatė jis, kad kūnai pradeda išsigimti, o protai pradeda kvailėti, kitaip netilptų vieni šalia kitų.
Tuomet sugalvojo klausimus ir atsakymus. Kaip paspirtį protui toliau augti išdalino klausimus, o kūnams davė atsakymus, kaip priemones daryti dalykus ir tobulėti. Taip protai pradėjo svarstyti, kūnai – daryti dalykus, kad parodytų jiems atsakymus (nes paaiškinti negalėjo).
Tačiau tik kūrėjas žinojo vieną tiesą, kurios nei protai nei kūnai jokiais būdais neturi žinoti, kitaip, apjungę savo pajėgas pradės kurti vietoj jo. Todėl sugalvojo užauginti mitą. Jo ir auginti nereikėjo. Pasėjo kūrėjas mitą, kurį didūs protai augino, o kūnai apipindavo juo visus padarytus dalykus, rodydami atsakymą į protų klausimą.
Mitas augo ir dauginosi, vis labiau apipindamas skirtingus dalykus, slėpdamas tiesą nuo didelių protų ir gražių kūnų. Jie patys visa tai augino, taip toldami nuo tiesos, nors manė, jog prie jos artėja.
Šioje pasakoje nėra jausmų. Protai mano, kad apie juos klausti neprotinga, o kūnai nežino, kaip jausmus padaryti dalyku ir parodyti protams.

Parašykite komentarą

Filed under laiškai sau

CXCIII laiškas. Žinau, kiek kainuoja ramybė

Ramybė kainuoja visai nedaug. Tik truputį susikaupimo, šiek tiek noro ir… jokio mobilaus telefono, kompiuterio, televizoriaus ar dar kokio nors “technikos stebuklo“.

Dar, priklausomai nuo skonio, pomėgio, įpročio ar aplinkybės – kakavos puoduką, taurę vyno, taurę karšto vyno, šokolado gabaliuką, mėtų arbatos, makaronų su “Bolonijos“ padažu, geros muzikos, rudens.

Arba tiesiog, gebėjimo išgirsti tylaus tylaus naktinio šnabždėjimo lietaus…

2 Komentaras

Filed under laiškai sau

CLXXXVII laiškas. Apie norus (svajones, troškimus…)

šiandien parašiau savo veido knygoje: “Norai pildosi su sąlyga, kad iš tikrųjų nori. Troškimai – jei trokšti, svajonės – kai svajoji. Visvien tikrai aha!“

Nusprendžiau praplėsti (vis dėl to, ne viskas pasakyta apie norus šiame sakinyje.

Norai (šiuo žodžiu vadinkime ir svajones, troškimus ir kitus sinonimus – tebūnie tai bendras žodis) yra užprogramuoti išsipildyti. Logika paprasta: jeigu kažko iš tikrųjų norime – anksčiau ar vėliau gauname. Tas “anksčiau“ ar “vėliau“ priklauso nuo to, kaip stipriai norime ir kokias turime galimybes (labiau priklauso nuo stiprumo, nes kuo stipriau norime tuo mažiau svarbios ir mažiau įtakos turi aplinkybės).

Judėkime toliau, yra sakančių, jog norų išsipildymas yra visiškas atsitiktinumas. Ir čia prieštarauju (aišku atmesdamas nerealius ir visiškai nuo mūsų valios nepriklausančius norus, tokius kaip, “noriu, kad dabar nelytų“ arba “noriu laimėti milijoną“; aiškinu – pirmąjį pavyzdį pavadinkime foce majeure, antrąjį – tikimybių teorijos neišmanymu), gyvenimą (jeigu kam labiau patinka – likimą) kuriame patys. Ir tik nuo pačių mūsų priklauso, ar išsipildys norai ir kaip greitai tai įvyks.

Norai, jeigu iš tikrųjų jų norime, tikrai išsipildo – nes mes to pasiekiame.

kažkaip per aplinkui, bet gal net ir pačiam aišku,

thony

4 Komentaras

Filed under laiškai sau

CLXXXV laiškas. Gyvenimas keičia(si)

Kartais imu ir susimąstau. Apie laiką, gyvenimą, žmones, santykius, orą, jausmus, savo požiūrius, vertybes, norus, siekius… Būna kaip niekad asmeninių filosofijos seansų vakarais arba rytais :)

Bet gyvenimas iš tikrųjų keičiasi. Einant laikui, jis keičia žmones, aplinką, požiūrius. Štai ir šiandien išbraukiau dalį savo gyvenimo planų, kitus pataisiau.

Einantis laikas keičia mūsų suvokimą. Buvo tarpas, kai visiškai netoleravau Colos, McDonalds’o ir čipsų bulvių traškučių. Jau keli metai karts nuo karto šie brudai patenka į mano skrandį. Pamenu, vienuolikos – penkiolikos buvau labai taupus. Dabar nebesuseku savo asmeninių finansų (pinigai kažkaip ištirpsta). Bet čia materialūs dalykai – nelabai svarbūs (tikriausiai).

Sakoma, gyvenimas užgrūdina. Bet ar tas užgrūdinimas visada teisingas? Kaip žinoti, kada gyvenimas pasisuka neteisinga linkme?

Juk su laiku naivumo lieka vis mažiau, atvirumas irgi atsargiai ir rūpestingai atmatuojamas, gebėjimas džiaugtis smulkmenom po truputį blėsta, bendravimas su žmonėmis atšąla bei tampa tiesmukas ir konkretus, protas bando viską pamatuoti, praktinis požiūris – aukščiau visko, iš optimisto tampama realistu, nors iš tikrųjų pesimistu.

Šiąnakt matuoju vertybes skersai ir išilgai.

Ir bėgu sapnuoti spalvotų sapnų :)

Thony

Parašykite komentarą

Filed under laiškai sau

CLXXXI laiškas. Apie šiltus vakarus ir nejaukius rytus

Šilti dabar vakarai. Tvankūs. Mieliau veikiausiai tokiais vakarais sėdėčiau ant suoliuko miesto centre ir pūsčiau muilo burbulus šiek tiek apsvaigęs nuo vyno. Esu namie. Keistai pradėjo judėti laikas. Daug kas keisto gyvenime, bet lakas tikriausiai keisčiausias.

Atmetus reliatyvumo teorijas, jis vis vien yra paslaptingiausias ir nesuvokiamiausias matas. Štai ir dabar, esu keistai apdujęs nuo minčių ir tvankaus miestietiško oro.

Jau ne pirmą kartą, dabar mane vėl apėmė tas jausmas. Toks labai sunkiai nusakomas labai didelio nerimo, laukimo, o gal nuojautos keistai juntamas krūtinėje jausmas. Tai nebe pirmas kartas, kai per pastarąjį mėnesį taip nutinka, ir kol kas neradau atsakymo, kodėl. Tikiuosi, kad esu pakeliui.

Grįžau prie kūrybos. Paskaičiau šiek tiek senos. Brandžiau. Vis dėlto augu – kaip ir kiekvienas: mintimis, protu, jausmais, potyriais. Pasidalinsiu, manau, kūriniais. Kai bus laikas – dabar dar ne.

Žinau, kad ryte vėl nenorėsiu keltis. Nors labai noriu tai padaryti kuo anksčiau. Kiekvieną vakarą noriu ir kiekvieną rytą esu pasiruošęs atiduoti viską, kad tik nereiktų keltis iš (nuo) čiužinio (miegu ne ant lovos). Jau ruošiuosi ryte vėl įkalbinėti kūną kėlimuisi.

Beje, esu suplanavęs keletą įrašų. Jie tikrai atsiras. Anksčiau ar vėliau.

kažkur laike,

thony

Komentarų: 1

Filed under laiškai sau

CLIII laiškas. Nakties pasaka

Pasiklausyk nakties, kaip tyliai šlama medžiai. Vos girdimai kvėpuoja mieganti saulė. Lėtai ir tyliai sėlina dangumi debesys. Ar girdi kaip rytui ruošiasi gėlės? Kaip tyliai pradeda lašėli rasa nuo žolės? Ar bandei išgirsti kylančią saulę? Ar girdėjai kaip džaugiasi jos spinduliais kiekvienas milimetras žemės? Ar girdi kaip ateina rytas?

Parašykite komentarą

Filed under laiškai sau