CCI laiškas. Sapnai

Apie sapnus beveik nekalbu – man tai kažkas keisto, mistiško, nepaprasto, nežemiško ir taip toliau. Tai kažkas, ko nepaaiškinsi ir neįrodysi nei mokslu, nei emocijom nei niekuo kituo.

Man iš tiesų labai gaila, kad aš nepamenu savo sapnų. Žinau, kad sapnuoju, bet daugumos jų neprisimenu. Galbūt nenoriu, galbūt nelemta. Galbūt tiesiog atsitinka tas “nėra kada” kapstytis savyje :)

Nors vieną kartą teko sapnuoti ir pranašingą sapną. Kai tai sužinojau, ką pranešė sapnas – išgirdau žinią, kuri man buvo “pasakyta” sapne kelios dienos iki įvykio – buvau labai stipriai šokiruotas. Tuomet supratau, kad daug ko mes nežinome nei apie save, nei apie viską aplinkui

O šiandien naktį nutiko dar vienas dalykas. Supratau, kad daugelis sapnų yra nelogiški. Ir kai tik įsijungia protas ir bando jį analizuoti (galvoti, “ej, čia gi nelogiška”) – veiksmas nutrunka ir prasideda kitas :) ir taip kelis kartus!

Ir ką tuo norėjau pasakyt? Tai, kad sapnai yra labai keistas ir nepaaiškinamas dalykas. Kažkas saugo paslaptį apie juos, gal kas žino kas? :)

4 Komentaras

Filed under laiškai sau

CC laiškas. Klausimai

Šiandien gavau confusing klausimą iš savo mažojo draugo. Klausimas buvo paprastas (šiaip, offtopic, labai džiaugiuosi, kad jis pradėjo daugiau klausinėti įvairių dalykų – praėjo kiek daugiau nei metai ir ledai pajudėjo sparčiau).

“O jeigu tave priimtų į bet kokį darbą, nesvarbu, kokio norėtum, į tą ir priimtų. Kur tada dirbtum?” – paklausė jis.

Velnias, I have no idea! Net gyvenimo planai nepadeda :) Ir štai galvoju, ar aš čia normalus, kad gyvenimo neplanuoju.

Nežinau, kaip atrodo idealus mano darbas ir koks yra idealus mano atlyginimas, kaip atrodo ideali žmona ir idealūs vaikai, idealus namas ir automobilis, idealios atostogos, išsilavinimas, knyga, arbata, rūbai, santykiai, konfliktai, karai ir visa kita, kas mus supa.

Apskritai, kur aš judu? Ko siekiu ir ar tai, ką darau yra tai, ką noriu daryti.

O gal tiesiog turiu per daug laiko apmąstymams, kad kyla tokie klausimai?

Susikonfjuzinau galutinai (čia tas pats kaip ir baigiu studijas ir kas toliau),

thony

7 Komentaras

Filed under laiškai sau

CXCIX laiškas. Apie šypsenos galią.

Šypsena gali viską. Kada paskutinį kartą sakėte komplimentą? Gyrėte žmogų? Sakėte jam malonius žodžius? Dėkojote jam? Žiūrėjote į jo akis ir nuoširdžiai šypsojotės?

Juk tai nėra sudėtinga. Mums reikia dėmesio ir šilumos. Gero žodžio.

Kad judėtume į priekį.

O dabar siūlau pažiūrėti ketvirtį valandos pavogsiantį filmuką. Sugaištas peržiūrai laikas man atsipirko geru jausmu viduje.

pozityviai,

thony

 

5 Komentaras

Filed under laiškai sau

CXCVIII laiškas. “Bilai, neskanu. Styvas”

Dar kartelį apie tai, ko (kol kas) neturiu. Niekada neneigiau, kad esu sužavėtas Apple marketingo, ir didžiąja dalimi tai yra pagrindinė priežasti, kodėl noriu jų produktų. Aišku, apie jų marketingą jau tikriausiai išleista bent tūkstantis knygų ir perskaityta bent milijonas paskaitų, bet aš ne apie tai. Aš apie paprastą prijaučiančio vienam brandui vartotojo požiūrį į konkurentus :)

Ir ne paslaptis, kad kiekvienąkart Mac’rketingui ką nors padarant – emocija lieka tokia pat skani (pradedant tomis reklamomis “I’m a Mac and I’m a PC“, verčiančiomis iš tikrųjų nusišypsoti, baigiant tuo, kaip pilnas youtube’as vaizdų “hands on new mac product” ar “mac unboxing“). Galų gale, žavesys gi neateina iš oro – akivaizdu, kad savo produktais ši kompanija sužavi vieną pirkėją, šis perduoda gerą emociją apie naudojimąsi savo draugams, draugai nusiperka – nenusivilia ir ratas sukasi. Pavalgai ir skanu.

Ir ką mes matome tuo metu, kai Mac’ai pradeda būti per daug grėsmingi (ten dirbantys Mac’rketingistai pavydėtinai puikiai sureaguoja į visas konkurentų naujoves). Windows’ai daro viską panašiai, it griebdamiesi paskutinių šiaudų. Tik nuo to net Styvui Čeizinui darosi koktu. Na o man – tiesiog neskanu: nu kodėl gi taip akivaizdžiai :) Jie atidaro parduotuves (kurių net išdėstymas panašus į konkurentų), pakeičia operacinės sistemos (kuri yra gera – bent jau taip kalba mano pažįstami, kurie pabandė) išvaizdą  ir dalį funkcijų, jas padarydami panašias į konkurentų, galiausiai reklamos… Jei jau sakoma, į klausimą neatsakoma klausimu (turiu omeny apple su i’m mac i’m a pc), tai į pastarąjį atsakyti dar vienu klausimu (nes nelaikau to savo ankstesnės žinios stiprinimu)? Ir paskutinis šiaudas, kuris neva suveikia visada, bet tai taaaaip akivaizdu šįkart – vaikai reklamose.

“Bilai, neskanu”, – pasakytų Styvas. Bet sau ramiausiai ruošia kažką naujo. Ir kaip ten sakė užtenka įsivaizduot šio brando galybę ir įtaką, jei įmonės planuoja ir leidžia pinigus tam, ką Apple galimai pristatys, t.y. tiki nepatvirtintais gandais!

p.s. nieko gi tobulo nėra. labai juokiausi čia:

thony

Parašykite komentarą

Filed under laiškai sau

CXCVII laiškas. Pasaka apie mitą ir tiesą

Sugalvojo kūrėjas užauginti mitą. Ne tam, kad kažką užaugintų – juk jau užaugino didelius protus ir gražius kūnus (dvi priešybes, vieną identišką kitai). Augindamas juos auklėjo taip, kad žavėtųsi vieni kitais – protai kūnais, o kūnai protais, tačiau niekada nesusijungtų į vieną.
Gražūs kūnai kiauras dienas negalėjo suvokti, kodėl protai tokie dideli ir kasdien vis didėja, o protai vis stebėjosi, kokie gražūs tie kūnai, kaskart į juos žiūrint tampantys dar gražesniais. Taip ir buvo dvi priešybės kūrėjo sukurtos, kol vieną dieną pamatė jis, kad kūnai pradeda išsigimti, o protai pradeda kvailėti, kitaip netilptų vieni šalia kitų.
Tuomet sugalvojo klausimus ir atsakymus. Kaip paspirtį protui toliau augti išdalino klausimus, o kūnams davė atsakymus, kaip priemones daryti dalykus ir tobulėti. Taip protai pradėjo svarstyti, kūnai – daryti dalykus, kad parodytų jiems atsakymus (nes paaiškinti negalėjo).
Tačiau tik kūrėjas žinojo vieną tiesą, kurios nei protai nei kūnai jokiais būdais neturi žinoti, kitaip, apjungę savo pajėgas pradės kurti vietoj jo. Todėl sugalvojo užauginti mitą. Jo ir auginti nereikėjo. Pasėjo kūrėjas mitą, kurį didūs protai augino, o kūnai apipindavo juo visus padarytus dalykus, rodydami atsakymą į protų klausimą.
Mitas augo ir dauginosi, vis labiau apipindamas skirtingus dalykus, slėpdamas tiesą nuo didelių protų ir gražių kūnų. Jie patys visa tai augino, taip toldami nuo tiesos, nors manė, jog prie jos artėja.
Šioje pasakoje nėra jausmų. Protai mano, kad apie juos klausti neprotinga, o kūnai nežino, kaip jausmus padaryti dalyku ir parodyti protams.

Parašykite komentarą

Filed under laiškai sau

CXCVI laiškas. Genealoginis medis

Jau kokie ketveri metai, kaip norėjau sudaryti šeimos genealoginį medį. Po truputį rinkau informaciją, kad galėčiau pradėti dėlioti schemas.

Sakoma, kad reikia pradėti nuo artimiausių žmonių – jų pasakojimuose daugiausia yra pradinės informacijos. Turėjau du patikimiausius šaltinius – mamą (kuri nupasakojo savo ir šiek tiek tėčio šeimos istorijos, kiek pati žinojo) ir tėčio mamos brolį (kuris nupasakojo šeimos istoriją iš tėčio pusės).

Iš viso gavosi beveik 90 asmenų ir 7 kartos (mano kartos vaikai (sesių ir pusseserių), mano karta, mano tėvų karta, mano senelių, prosenelių, proprosenelių ir proproprosenelių kartos).

Deja daug informacijos nėra žinoma dėl karų, taip pat nemaža bėda buvo tai, jog šeimose nebuvo įprasta kalbėtis ir dalintis žiniomis apie šeimos istoriją. Kita dalis informacijos dingo tiesiog atmintyje, kai pasakojamos istorijos tiesiog nebuvo užrašomos.

Taigi, pirminis medis sudarytas. Nežinau, kur dabar judėti ieškant duomenų, kadangi manau, jog daug dokumentų, galinčių paliudyti šeimos genealoginius ryšius buvo sunaikinta karo metais. Taip pat vienas iš sunkumų yra tai, kad šeimos geografija apima kelias valstybes…

Tačiau pozityviai žiūriu į tai, jog galbūt kažkas yra likę, tereikia sugalvoti, kaip tai gauti :) any suggestions?

thony

3 Komentaras

Filed under laiškai sau

CXCV laiškas. Asmeninis vs. Viešas

Kaip ilgai galima rašyti asmeninį tinklaraštį? Kiek daug galima sakyti arba nesakyti viešai? Kiek galima keikti tvarkas, arba aprašyti asmeninius išgyvenimus? Ar iš viso galima apie tai kalbėti dabartinėje viešoje erdvėje?

Stengiuosi, kad mano laiškai sau (kartu ir skaitytojams) būtų pozityvūs. Tai vienas iš keliamų uždavinių (kad žinotum, skaitytojau, kiek kartų norėjau išsilieti čia:) ). Taip pat siekiu, kad laiškai būtų nuoširdūs ir įdomūs man skaityti po kiek laiko (kad atspindėtų dalelę manęs, mano suvokimo). Nors kartais (dažnai?) rašydavau šiaip sau, iš minčių srauto, tiesiog pakankamai beverčius paistalus.

Tačiau kiekvieną kartą rašydamas susiduriu su asmeniškumo karu su viešumu. Taip, nesu paskelbęs savo vardo ir pavardės, neva pasirašinėju slapyvardžiu. Tačiau argi šiais laikais labai sunku rasti, kas rašo?

Kiek gali būti tinklaraštis asmeniškas, jeigu jis rašomas viešumoje? 3%, 21%, 60%? Bene kiekvienas mūsų paliekame pėdsaką internete (facebook’ai, twitter’iai, groupsai ir galiausiai el.laiškai). Ir kiekvienas renkamės, kokią dalį savęs rodyti viešai.

Todėl ir klausiu, ar šiais laikais viešumas tiesiog neišvengiamas? Kiek savęs “paliekate” viešumai?

Thony

4 Komentaras

Filed under laiškai sau