Nežadėk man. Neduok man įžado, kol netiki manim. Aš pats nemėgstu žadėt, ir raginu kitus nežadėti man nieko. Nes žinau, kaip nejauku neišpildžius pažado. Todėl ir stengiuos nežadėt – ir kitus raginu. Tikriausiai netikiu pažadais, o ir įsipareigojimų dalijimas nevilioja.
Kaip su taisykle niekada – pasakai ir įvyksta, su pažadu – žadi ir neįvykdai.
Kai kuriems žmonėms pažadas yra vertybė. Visada įsimena ir jautriai reaguoja į pažadus. Aš ne. Nors pažadai man svarbu. Galbūt jie manęs nežeidžia, o kitus taip. Kiekviena pagalvota ir išsakyta mintis – lieka įrašyta laike, erdvėje. Pažadai irgi lieka, o kas lieka iš jų, jei mes jais mėtomės?
Paskutiniu metu (kaip jau pastebėjai iš filosofijų aukščiau) dažnai galvoju apie pažadus ir negaliu įminti jų mįslės. Kiek daug reikšmės suteikiame žodžiui, pasakytam po “pažadu”, o juk žadėti tai tas pats kas kalbėti (“žad+ė+ti” = “žod+is”, duoti žodį – žadėti, kalbėti – sakyti žodį), tik reikšmę mums įprasta įprasminti, taip išmokė aplinka.
Nežadėk man, bus lengviau išpildyti nepažadą (Berta, perfrazavau tave:) ). Apskritai, laikas gyventi lengviau. Bet nelengvabūdiškai.
Taigi, įtraukiu žodį “pažadu” į retų žodžių sąrašą.
thony
2 Komentarai
Birželis 28, 2009 | Sekmadienis at 9:39
Manau, kad žodis pažadėti yra kilęs tikrai seniai. Kai Žodis buvo labai svarbus ir toli gražu reiškė ne tą patį ką kalbėti. Kalbėti tarsi blevyzgoti, tarsi šneki, kad šnekėti (čia jau dabar taip patapo). O iš tiesų juk kiekvienas žodis turi savo svorį. Ne vien žadėdamas, t.y. sakydamas ” pažadu” ir pan. tu žadi. Tavo kiekvienas žodis yra žadėjimas. Nes kiekvienas žodis turi svorį. Juk kai sakai “myliu”, nežadi mylėti amžinai, bet tas žodis su savo svoriu. Itin svariu.
Liepa 2, 2009 | Ketvirtadienis at 23:42
taip, milda, todėl su žodžiais reikia elgtis atsargiai ir pagarbiai. jie juk gyvi :)