Trumpai drūtai. Liublijana man paliko labai draugiško miesto įspūdį. Jau pirmą rytą išėjęs link pilies mačiau besišypsančius žmones, užklausęs iš karto gavau atsakymą. Ne taip kaip Čekijoje, kai reikėjo ieškoti stotelės ir tik penktas žmogus kurio užklausiau suprato angliškai. Ir čia, deja ne tame bėda, kad jie nemoka angliškai (o aš čia, dievaitis, noriu, kad visas pasaulis suprastų mane, kai kalbu angliškai ar kuria kita kalba), dvi istorijos, papasakotos Dovilės, įrodančios, kad tai ne tik nemokėjimo, bet ir nenorėjimo bėda: “Czech speak Czech, English speak English. You are in Czech, so speak Czech”, “Do you speak English? – Do you speak Czech? – no – no, i don’t speak English”.
Svarbiausia, kad tai miestas, kuriame jaučiausi savas. Ne svetimas (kaip, deja turistų perpildytoje Prahoje, kad ir kokia graži ji bebūtų, ir kad ir kokios gražios ten bebūtų mašinos). Jaučiausi, lyg būčiau gyvenęs čia kažkada anksčiau. Na, pamačiau daug visokių dalykų, turistinių vietų ir etc. Buvo smagu
Grįždamas namo pažiūrėjau Hortoną ir 14,99 euro. Hortonas toks nesuprasi koks Holivudinis filmukas, kuris nieko nepasako, 14,99 euro (tikslesnis pavadinimas viską apibūdinantis šiek tiek labiau nei europietiškasis yra 99 franks) – keistas (prancūziškas) filmas, matyt iš tų, kuriuos reikia pamatyti dar kartą, kad suprastum.
tiek žinių iš čia,
Thony
1 komentaras
Gegužė 6, 2008 | Antradienis at 9:38
14,99 bandzhiau skajtyt kazhkada, bet iwejkiau kokius 30 psl ir paemiau i rankas sena gera Barauskaite :)