Šypsotis ryte ir vakare. Per pietus ir po jų. Po pusryčių, išgėrus arbatos. Sutikus draugą ar nepažįstamąjį. Pamačius katiną ar paukštį. Pastebėjus išsprogusį beržo lapelį. Šypsotis, kai vairuotojas praleidžia per perėją. Kai draugas sąsiuvinyje nupiešia: “:)”. Kai į einam kavos tik vieną kartą matyta mergina atsako “taip, bet tik arbatos gal geriau”. Kai mama paruošia skanią vakarienę. Kai pabundi minutė prieš žadintuvą. Kai susitvarkai kompiuteryje folderius. Netgi kai lyja ir šlapia. Netgi kai labai labai labai liūdna. Visvien šypsotis. Taps šiek tiek geriau. Tada vėl nusišypsoti.
besišypsantis ir taip raginantis kitus šypsotis,
thony
8 Comments
April 17, 2008 | Thursday at 21:09
aš tai visada linkteliu galva, kai praleidžia per perėja
April 17, 2008 | Thursday at 21:21
aš irgi, ir dar kokius tris kartus pagreitinu žingsnį :))
April 17, 2008 | Thursday at 21:43
jojo, aš tai beveik bėgom tada
April 17, 2008 | Thursday at 22:07
Taip, taip
Šypsotis visada reikia. Ir labai smagu žinot, kad yra žmogutis, kuris tikrai beveik visada šypsosi. Turbūt net miegodamas, ania? 
April 17, 2008 | Thursday at 22:29
Kashtonka, nežinau. Kai miegu tai nematau gi savęs. O niekas dar nepasakojo. Bet sako, kad kartais kalbu per miegus, galėsi gal kada gyvenime paklaust :))
April 17, 2008 | Thursday at 23:16
April 18, 2008 | Friday at 13:15
man patinka netgi sau šypsotis :]
“šypsokis netgi tada, kai tau liūdna - niekada negali žinoti, kas įsimylės tavo šypseną ” :]
April 18, 2008 | Friday at 14:29
taip, milda, taip :))
Leave a Reply