Vakar vėlų vakarą eidamas namo pažvelgiau į dangų ir sustingau: pirmą kartą per daug laiko pstebėjau žvaigždes. Žvaigždėtą dangų. Miesto vaikui žvaigždėto dangaus pamatymas yra pakankamai retas – čia daug šviesos būna ir naktį.
Ir keista – žvaigždėto dangaus pamatymas buvo tai, ko man tuo metu reikėjo. Atgaiva.
O šiandien ryte pamatęs saulę nusprendžiau apsirengti pavasariškai – geltonai. Smagu. Tik kad dabar sninga labai. Bet gi sakiau, kad dar snigs. Snigs ir snigs.
Man gražu, o į širdį palengva šiltu vėjo gūsiu atskrenda pavasaris…
thony
3 Komentarai
Kovas 6, 2008 | Ketvirtadienis at 14:49
Ech, mačiau ir aš vakar bėgdama per miestą žvaigždes. O šalia mano buto miesto pakraštėliai su daugybe žvaigždžių, daugybe. Net kaklą įskaudo besižvalgant..
Kovas 6, 2008 | Ketvirtadienis at 16:19
Aš labai dažnai eidama namo sustoju pasigrožėt mėnuliu, ar, jei pakankamai giedra – žvaigždėmis. O šią savaitę visos naktys labai giedros. Šiaip bent kiek save stebiu, tai, kad nepastebiu žvaigždėto dangaus įtakoja ne miesto šviesos, o visokie rūpesčiai ir skubėjimai susikaupę pavargusioje galvoje..
Kovas 8, 2008 | Šeštadienis at 21:22
niekada nesuprasiu, kodėl mažos švieselės sukelia tokį didelį džiaugsmą :)