Paskutinis rytas. Žadintuvas pažadino stabiliai tuo pačiu laiku. Lyja. Labai lyja. Mano planai kažką nuveikti tirpsta kaip cukrus vandeny, galvoju ką daryti. O tuo tarpu: rytinės procedūros, bandymas kuo daugiau sukimšti maisto į save per pusryčius. Kol viską susitvarkiau – nustojo lyti. Apsiniaukę. O taip norėjau pažiūrėti į Berlyną iš lėktuvo skrydžio. Atskrendant buvo tamsu, sėdėjau ne prie lango ir nieko nesupratau, kurioje bent miesto pusėje esame, dabar bent kiek susiorientuočiau, manau. Bet, aišku ne. Berlynas verkia pirmąją pavasario dieną. Romantiškai tariant, dieną, kada aš jį palieku. Muziejai atkrenta (muziejinimuisi gal atvažiuosiu dar kada bus nemokamai), apsipirkimai atkrenta (eurų ne per daugiausiai norisi išleisti – ir taip nemažai pravalgiau, be to visiems lauktuvę jau nupirkau).
Taigis, išvažiavau į miestą. Sumaniau dar pavaikščioti gatvelėmis ir užgatviais, kad pamatyčiau ne pagrindinių gatvių Berlynišką veidą. Įdomus. Visi pastatai didingi ir dideli. Pavaikščiojau, pavaikščiojau. Užsukau į didelę parduotuvę. Panaši kaip mūsų CUP tik čia viskas kitaip. Joje tarkim sunku rasti kartais ribą tarp vienos parduotuvės ir kitos. Šiaip kažkur per vidurį stovi kasa, kur turėtum atsiskaityti. O dar joje atidaro duris durininkas. Čia pilna įvairiausių įvairumų nuo drabužių iki kokios vieno ikso Ma*imos dydžio įvairaus šokolado skyriaus. Taip pat pas juos labai gerai veikia jų miesto mylėtojų parduotuvėlės. Su šviesoforuose esančių žmogeliukų atvaizdais ar su Berlin ženklu.
Šiaip nieko įspūdingo šiandien neįvyko – pasivaikščiojau, papietavau ir nuvažiavau į oro uostą. Kadangi vėlgi kaip studentas esu taupus, nesutikęs mokėti 5 eurų už naudojimąsi juo 30 minučių, rašau laišką į word‘a. O jei tu jį skaitai – reiškia aš grįžęs namo jį įdėjau į Blog‘ą.
Oro uostas čia tikrai ne kaip Vilniaus, Rygos ar Bukarešto. Net ne toks kaip Vienos (aišku tuo ir baigėsi mano oro uostų žinios, bet neužilgo prasiplės, nes skrendu via Copenhagen.
O visi anksčiai paminėti 5 oro uostai dydžiu (gal tik Berlyno šiek tiek) nė kiek nepanašūs į Kopenhagos. Šitas tai gerulis, be galo ir be krašto. Net yra tokie dalykai kaip kad judantis takelis, kad būtų greičiau. Na o čia nuogirda iš pokalbio laukiant lėktuvo į Vilnių. Ir aišku jau girdisi visokie: „Ė, karoče, *le…“. Ištraukia iš trijų ne visai blaivių tautiečių pokalbio oro uoste, įsodinimo belaukiant (kalba taisyta - nufiltruoti necenzūriniai išsireiškimai).
- (1) kur tu buvai?
- (2) Kur? O kur vyrai vaikšto [nan irgi įdomu, kur mes vaikštom 
]
- (1) o tu atsimeni, ką tu darei lėktuve?
- …
- (1) Kas čia tokio?
- (3) Čia tavo maišas
- (2) Bet aš kažkur palikau visą savo tašę su visom vaišėm
- (1) Tai kur tu padėjai?
- (3) Ne toj, o kitoj? [tašėj?]
- (2) Ten kur sėdėjau ten ir palikau
- (1) Nepergyvenk joprararai
- (2) Viskas liko, asile.
[Kalbina kitus]:
- (1) ar jūs iš Lietuvos?
- (4) Deja, taip.
- (1) Tai namo varot?
- (2) su kitu bachūru, aš tave mačiau.
- (1) Ir tu Lietuvis?
- …
- (1) Už 40 min. mes būsim Vilniuje, Viršininkas pažadėjo… Aš jam sumokėjau 500 litų
- (2) Ė, brude, palikai mano tašę, *le
- (3) Čia mano tašė.
- (1) Jotararai.
Na o paskui tą pirmąjį išsodino iš lėktuvo. Žodžiu, buvo smagu.
thony
Leave a Reply