February 29, 2008 | Friday...23:59
CXI laiškas. Berhrlin. Die schones Stadt #3
Šiandien ryte pasivaikščiojau iki tiesioginio kelionės į Berlyną tikslo. Nusprendžiau, kad Berlyne gyventi būtų pakankamai smagu. Turiu omeny tą pakankamai gražią centro dalį. Tačiau kol kas esu ištikimas Vilniui, bet gal padirbėti truputį Berlyne neatsisakyčiau, juoba patobulinčiau savo vokiečių kalbos žinias, kadangi dabar jos apgailėtinos (nors šiandien jau pradėjau daugiau suprasti ir stengtis su vokiečiais kalbėtis jų kalba – pvz., parduotuvėje klausiu vokiškai, Macdonald‘e užsisakiau vokiškai, transporto klausiu vokiškai ir t.t. – manau, kad tobulėju (kad ir kaip tai apgailėtinai juokingai skambėtų). Tikslui pasibaigus, pradėjau ieškoti vietos, kur galėčiau pasinaudoti internetu. Tai Berlyne nėra bėda, jei sutinki mokėti eurų, jei nesutinki – reikės paieškoti. Suradau jaukią kavinaitę (nuo žodžio kava), panašią kažkuo į mūsų Cofee Inn‘us. Ten ir pasinaudojau internetu ir įdėjau vakar dienos įrašą.
Kadangi vakar viršijau visą „Berlyno pamatymo“ programą – šiandien buvo labai sunku ką nors sugalvoti – tam nusimačiau pamatyti pagaliau tą Berlyno sieną (ar kas iš jos liko) ir šiaip apsižvalgyti po miestą. Nuvažiavau į man nupasakotą vietą, kur turėtų būti sienos likučiai, bet ten nieko nerandu. Kokius porą kilometrų privaikščiojau ieškodamas, pakankamai adrenalino gavau, nes teko eiti vienam pro pusiau apleistą miesto pusę, kur jautiesi tikrai nesaugus. Na bet nieko, neradęs praradau eilinį kartą visas viltis ją pamatyti (tiksliau mačiau tame rajone įvairių apipaišytų sienų, bet nemanau, kad jos yra Berlyno – nors dabar manau, kad gal šiek tiek ne į tą pusę pasukau, kitur gal būčiau radęs). Beje, tai ta Berlyno vieta, kur labai nenorėčiau gyventi, nors ir buvo ten labai gražių ryškiai geltona, oranžine ir salotine spalva nudažytų namų, Sugalvojau grįžti iš tos maloniosios vietos ir kur nors nueiti. Kadangi visos viešbučio-tikslo apylinkės buvo iššniukštinėtos, nusprendžiau žvilgtelėti į žemėlapį.
Užmačiau girdėtą kelis kartus pavadinimą (o gal tik 15 kartų perskaitytą) Potsdamer Platz. Bet prieš tai norėjau pamatyti, kažkodėl nepamatytą iki šiol (nors ji šalia Bundestago, kuriame vakar buvau) didžiulę arką (Brandierburgen Tor), kurią reikės pasidomėti, kas pastatė. Atrodo įspūdingai, ypač kai pradėjo temti, apšvietimas ir visa kita. Tikrai verta pamatyti. Šalia pat jos yra dar viena įdomi vieta – tylos kambarys. Įeini į kambarį, kuriame pastatyta gal penkiolika kėdžių, ant sienos paveikslas ir visiška garso izoliacija. Pasėdėjau minutę – spengia ausyse – išėjau. Vėl sėdau į požeminį S-Bahną ir nuvažiavau į tą Potsdamer Platz.
Kai išlipau ir pakilau laiptukais, nustebino, kad labai jau daug erdvės. Jos buvo tikrai daug, net nežinau su kuo palyginti. Gal kaip kokia 2,5 karto padidinta mūsų prezidentūros aikštė. Einu (eilinį kartą) kur akys veda. Ir, pakilęs dar keliais laiptukais kažkuriuo būdu prieinu prekybos centrą. Su daug įvairiausių parduotuvių, kuriose nelabai ką radau gero. Kainos daug kur didesnės nei mūsų (taip taip, žinau apie valiutos nekonvertavimo būnant užsienyje taisyklę), drabužiai kaip minimum tikrai. Nors nelabai didelis skirtumas, gal kokie 10%.
Vėl kažkur prieinu-nueinu ir išeinu į lauką. Aplinkui pastatas prie pastato, visi jie dideli kaip nežinau kas. Apeinu. Pamačiau McDonalds‘ą. Pamaniau – reikia paragauti, ar toks pat, plius pavakarieniauti. Išvada – visur viskas vienodai, gal tik aplinka čia yra mielesnė. Prikimšęs skrandį užmačiau lyg ir S-Bahno (viršžeminio) stotį, einu link jo, tik kažkaip labai jau toli pasirodė, tad po kokių 200 metrų grįžtu. Užmatau kitą stotį. Einu link jos palei didelių pastatų kompleksą. Apačioje parduotuvės (besitęsiančios iš to prekybos centro). Pasirodo, Potsdamer Platz stotis tik iš išorės (ta jos dalis, kuri virš žemės). Artėju, galvodamas, ką čia dar nuveikti. Visokių niekučių parduotuvės jau beveik visos užsidarė ir niekaip nesugalvoju. Ir štai prieinu pastato kraštą.
Ir prieš mane atsiveria praktiškai New York‘as (kokį aš jį iš dalies įsivaizduoju). Labai daugiaaukščiai namai, pakerėtas beveik taip pat kaip kad vakar užmatęs Pergamonmuseum. Kokią minutę rankiojuos savo smakrą nuo žemės ir galvoju, ką čia nuveikus. Sugalvojau dar kartą pasinaudoti internetu ir rasti tą spot, kur jis yra nemokamas. Radau. Kartu išgėriau labai skanios ir gražiai patiektos arbatos.
Išėjęs iš kavinės pasukau link stoties, nes sugalvojau, kad noriu prasieiti iki viešbučio. Ne taip jau ir toli jis – kokie 3-4 km. nuo vietos, kur žinau kaip eiti (tiesiai). Pamatau kažkokius stendus bestovinčius ir vualia – tai visai ne stendai o Berlyno sienos likučiai su stendo tipo intarpais, kur parašyta šiek tiek apie ją (sieną). Neradau ten, radau čia visai netyčia. Afigienai – istorijos detalė, bet tikrai įdomu. Taip pat labai įdomu, kad grindinio plytelės (kur sudėtos naujos, kad ir prie Brandienburgen Tor) žymi ribą, kur buvo Berlyno siena.
Pėstute grįžinėju namo. Sustoju prie vienos vitrinos gal 15 minučių. Apžiūriu ją iš visų pusių. Ten parduoda Bentley. Nerealiai nerealiai. Einu toliau. Dieną matyti pastatai naktį atrodo pasikeitę ir įspūdingai. Ar ne per dažnai vartoju žodius įspūdingai ir įdomu? Neskubėdamas grįžtu namo. Ir vieną stotelę pavažiuoju tramvajumi, kad būčiau visas priemones išbandęs. Nors man atrodo, kad jie turi dar ir metro, tik nelabai tada suprantu, kuo visa tai skiriasi nuo S-Bahn, o juo labiau nuo U-Bahn. Reikės gal kada susižinoti.
Na ką, paskutinė naktis viešbutyje, rytoj turiu dar rytą o paskui išskrendu.
Mieguuuuučio,
Thony
Leave a Reply