CIX laiškas. Sprechen Sie Deutsch? Selbst verstandlich! #2

Jump to Comments

Rytas. Ankstyvas, kadangi pripratau Lietuvoje keltis 7 valandą, čia akis pramerkiau dar prieš žadintuvą. Kokį pusvalandį. Tada numigau dar minutėlę ir atsikėlęs atlikau visas ryto procedūras. Pusryčiai (mmm, viskas labai skanu, tik kad daug netelpa). Kas toliau? Toliau ėjimas į miestą. Turiu laiko iki 13.00 kai prasideda mano kelionės tiesioginis tikslas. Išėjus iš Viešbučio nustebina vienas dalykas, nors ne – du: geras oras ir labai daug žmonių, besinaudojančių dviračiu.

Iš pradžių sugalvojau prasivaikščioti, juk gyvenu visai netoli (koks kilometras) iki TV bokšto, o nuo čia viskas lyg ir ne per toliausiai. Bet paskui apsigavojau (kai priėjau S-Bahn stotį). Kadangi man labai pasisekė ir vakar atskridęs nemokamai gavau bilietą (kažkoks amerikietis, nes pasakė bilieto kainą doleriais man padovanojo jį, galiojusį iki šiandienos 21.10 val.), tai sutaupiau visus 6 eurus. Na, ir gerai, kad apsigalvojau, nes pakankamai ilgai važiavau. Išlipau, tada ėjau ėjau ėjau. Gerai, kad viešbutis padovanojo man žemėlapį, aš jį kas pusvalandį išsitraukdavau ir pasitikrindavau kursą.

Taigi ėjau, kol priėjau Reichstag‘ą – kaip patys vokiečiai jame parašė – Vokietijos demokratijos židinį. Architektūra tikrai žavi, viskas labai gražu, didinga ir pakankamai skoninga. Nors vietomis šiek tiek šaltai atrodo. Na, mano kelionės į miestą tikslas realiai ir buvo šiandien pasivaikščioti po Reichstago apylinkes ir tiek. Ką gi dar galima pamatyti? Muziejai brangokai, na o visa kita – kojos ir viešojo transporto sistema, kurią gyrė Domantas, giriu ir aš. Ok, grįžtam į temą. Prieinu prie bet kurio įėjimo, dėdė atidaro duris. Aš sakau – „English?“, jis sako – „Nein, Deutsch!“. Aš susikonfuzinu, „eeee, ich mochte (rodau pirštu į viršų, nes ant Reichstago stogo yra apžvalgos kupolas-aikštėlė) gehen“, jis – „Dann… blablablaben…“. Iš kūno kalbos ir kelių vokiškų žodžių suvokimo suprantu, kad reikia apeiti pastatą ir rasti didelius laiptus. Apeinu, randu. Eilutė. Palaukiu kokias 20 min., įleidžia, patikrina kaip oro uoste. Suvaro didelę žmonių bandą į liftą ir pakelia į patį stogą. Ant jo kupolas iš kur atsiveria puiki panorama. Ten apsivaikštau, visa apžiūriu, labai gražu. Saulė šviečia, džiugina ir keri. Lankstinuke paskaitau apie tai, ką matau. Įdomu. Nusileidžiu žemyn. Galvoju, ką gi nuveikt. Kažkur internete skaitydamas buvau užmatęs, kad yra gėris pamatyti Lustgarten (kas tai bebūtų). Pasižiūriu į žemėlapį, link ten veža puikus 100-asis autobusas (geltonas ir dviaukštis).

Nuvažiuoju, aina sau kaip gražu. Miglė sakė, kad kažkur Berlyne yra paroda Egipto. Ogi, žiūriu, čia prie to Lustgarten kažkos gražus pastatas-muziejus. Altes Museum su egiptologijos ekshibicija. Pažiūriu, kaina – 6 eurai su studentiška nuolaida. Nu tiek to, tik kad laiko labai neturiu (liko kokios pusantros valandos iki mano tiesioginio tikslo pradžios). Klausiu, iki kelių dirbate. Sako, iki 10 pm. O rytoj? – iki 6 pm. Galvoju, „Ot gerai, spėsiu dar nueiti“. Ir štai lemtingi žodžiai – „šiandien nuo 6 iki 10 pm įėjimas nemokamas“. Afigienai, į visą Lustgarten muziejų ansamblį (jų yra visi penki) kiekvieną ketvirtadienį tokiu laiku įėjimas nemokamas. Apsidžiaugiu, nusiperku atvirukus ir sugalvoju paklausti, kur galiu rasti Berlyno sieną.

Paaiškina kur artimiausia vieta, kažką kalba vokiškais pavadinimais ir dar angliškais kartais. Einu. Einu einu. Einu einu einu. Išsitraukiu žemėlapį. Toliau einu. Pakeliui užsuku į keletą parduotuvių. Vėl einu. Einu einu. Prieinu vadinamą „Chechpoint Charlie“, ten kur prasideda amerikiečių valdos. Taip įdomiai ten, visi fotkinasi, yra animatoriai, kurie vaidina amerikiečių kareivukus. Gražu. Už kokių 200 m. matau Starbucks ženklą – reikia gi bent kartą apsilankyti. Latte ir sumuštinis. Puikus derinys ir į U-bahn. (S-Bahną išbandžiau, autobusą išbandžiau, liko tik U-Bahnas ir Tram‘as neišbandytas).

Grįžtu trumpam į praeitos pastraipos „einu“ vietą. Pamačiau dar įdomių pastatų ir nusprendžiau šiek tiek nusukti nuo kurso. Pamačiau Infoberniuką ir –mergaitę ir paklausiau, ar gerai aš einu prie tos Berlyno sienos? Man pasako, kad taip. Ir pasiūlo užeiti į muziejuką kažkokį nemokamą. Sutinku. Užeinu. Neįdomu, per kokias 10 min. viską apeinu ir išeinu. Grįžtame į praeitos pastraipos „einu einu“ vietą.

Pavažiuoju kelias stoteles U-Bahnu, išlipu ten, kur man reikia persėsti. O viskas taip painu painu. Žinau, kad man iki reikiamos vietos reikia nuvažiuoti tik vieną stotelę S-Bahnu. Nueinu, kur akys nuveda. Paklausiu žmonių ar iš čia nuvažiuosiu ten, kur reikia. Sako, ne – leiskis žemyn ir eik ten ir ten. Nu ok. Nusileidau, nuėjau. Pasimečiau. Laikas iki kelionės tiesioginio tikslo pradžios tiksi kaip pašėlęs. Klausiu dar. Man paaiškina. Pasirodo, S-Bahn yra ne tik virš žemės, bet ir po ja kaip ir U-Bahn. Nuo šio momento oficialiai nesuprantu skirtumo tarp jų, Randu kaip nuvažiuoti. Pavažiuoju vieną stotelę ir bėgu į išorę. Kur eiti? Gatvė ta kuri reikia, adresas yra 12-13 namas. Lietuviškas mąstymas sako: įdomiai čia, vienas namas iš vienos gatvės pusės, kitas iš kitos. Paeinu ne į tą, kur reikia pusę ir nustembu. Numeriai yra 38, 39, 41, 42, 43 (nežinau, kur 40 dingo, bet nesvarbu)… Suvokiu, kad lietuviškas numeravimas čia negalioja. Jau bėgte bėgu į kitą pusę. Pažiūriu – 10, 9… Oj, grįžtam. „Super, I habe das gefunden!“ (apie kelionės tikslą nepasakosiu, nes tai įrašas ne apie tai).

Viskas baigėsi 8.15 pm. Sugalvojau nueiti pėstute iki muziejaus, kadangi pasirodė ne taip ir toli. Pasirodė gerai ir po kokių 10 min. jau buvau vietoje. Pradžiai Altes Museum. Įspūdinga! Įvairios skulptūros iš senovės Graikijos ir Romos, ir Egipto parodų salės. Viskas žavi kaip reikiant. Kiekvienoje salėje yra po temperatūros ir drėgmės matuoklį, kuris sukasi ir žymi tiksėdamas, kokia situacija dabar salėje. Egipto salėje pamačiau Nefertitės galvą (wow, viskas kaip istorijos vadovėlyje!), įvairiai iškaldintų sienų ir išrašinėtų-išpaišinėtų papirusų; taip pat ten yra labai įspūdinga salė, veikiausiai partenonu tai vadinama – apvali salė su kupolu viršuje, o aplinkui palei sieną graikiškų dievų skulptūros. Nors ten buvo kokie 6 žmonės, iš kurių gal 3 kalbėjo, atrodė, kad kalba kokie 70 žmonių. Aido sistema veikia puikiai. Einu toliau. Galvoju, na, laiko iki 10 yra, jau vokiškai klausiu, ar visi muziejai dirba iki 10 pm., man pasako „ja ja, naturlich“. Labai tikiuosi, kad vokiečių vaikučiai turi interaktyvias istorijos pamokas šiame muziejuje. Išeinu apšalęs.

Nueinu į Alte Natuinalgalerie. Daug paveikslų, yra ir įspūdingų vietų, bet labiau toks jau meno žinovams ir vertintojams muziejus. Pasikalbu pusiau vokiškai su prižiūrėtoja, nes užmačiau kažkokią skulptūrą ir noriu ją pamatyti ir paklausiau, ar ji vis dar yra. Ji man pasakė taip ir šiaip šiek tiek kažką pasakė, ne visai supratau viską. Einant į šį muziejų labai gražiai groja saksafonistas. Romantiškoji Berlyno pusė. Pagalvoju apie tai, kad čia reikės dar sugrįžti po metų kitų.

Einame toliau. Kelis kartus dienoje girdėjau Pergamonmuseum pavadinimą. Prieinu jį. Didelis. Sakau sau, „nu jau nelabai kas mane ir nustebins“. Įeinu. Užgniaužia kvapą. Prisimenu, kaip kvėpuoti. Vėl užgniaužia. Prieš mane tikri antikiniai kažkurio iš akropolio griuvėsiai. Su keliasdešimčia laiptų aukštyn, kolonomis ir viskuo viskuo. Ant jų susėdę turistai poilsiauja ir žiūri į priešais esančią sieną, kur yra antikinių bareljefų, matyt kažkada buvusių ant to/tame akropolyje, likučiai. Pasuku į kitą salę. Vėl pamirštu kaip kvėpuoti. Galvoju: „jei ir toliau taip tęsis gali būti bėdos“. Babilono vartai. Klausiu prižiūrėtojos angliškai, ar jie tikri. Ji pareiškia, kad nespeakina angliškai ir paklausia, ar aš sprechinu vokiškai, atsakau kad byški, na o vartai ir jų prieigos yra iš dalies originalūs, iš dalies rekonstruoti. Afigienai. Kai paaiškino, matau rekonstruotas vietas ir atskiriu jas nuo originalių. Toliau dar daugiau salių: su islamiškais kilimais ir knygomis, mečečių puošybos elementais ir knygomis (ten dar viduje buvo musulmonas, kuris pasakojo grupelei susidomėjusių žmonių, ką reiškia mečetė, kad jie meldžiasi 5 kartus ir t.t.), su antikinėmis skulptūromis ir skulptūrėlėmis, tikromis kokius 10 kartų aukštesnėmis už žmogų kolonomis ir kitais grožiais. Noriu spėti į dar vieną muziejų, bet veltui, nes liko 5 minutės iki uždarymo. Išeinu pakerėtas. Be žodžių. Jaučiuosi puikiai ir žvaliai.

Grįžtu į viešbutį. Ir galvoju, ką daryti rytoj. Manau, kad rasiu – rytoj laukia Berlyno sienos kaip sienos (o ne pasienio punkto) paieškos, suvenyrų paieškėlės, ir šiaip prasivaikščiojimas po gražų miestą. Čia net nesijaučia mašinų smarvės kaip pas mus Vilniuje ir kamščių neužmačiau. Nors gal čia 8 val jau nepikas? O Vilniuje manau, kad piku paskelbtas laikas nuo 6.30 iki 20.00.

Pilnas įspūdžių ir lūžtantis iš nuovargio,

thony

2 Comments

Filed under !!!Aa!aAAAa!!, kelionės, optimistiškos mintys, outdoor, romantika