Visada pasitikdavo mane grįžtantį namo. Lipdavo ant rankų. Augom kartu. Kai mažas buvau, imdavau jį po pažasčia ir nešdavau, žaisdavom ir lakstydavom. Šaltom žiemos naktim jis ateidavo ir atsiguldavo šalia po kaldra iš pradžių 3/4 lovos tekdavo man, į vidurį nakties jau miegojau ant 1/4 likusio, o jis išsitiesdavo ir ramiai miegojo. Suprasdavom vienas kitą. Kai pasielgdavo chuliganiškai ir mama jį bardavo, atlėkdavo pas mane, prisiglausdavo ir buvo ramus ir apsaugotas. Buvo protingas ir viską, ką sakėm suprasdavo – tik reakcija į tai buvo tokia, kokia jam paranki (jei paranku – reaguodavo, jei ne – apsimesdavo, kad negirdi). Mėgo šildytis saulėje. Ir daug daug daug visko…
Jis pasitikėjo manim. Žinojo, kad jo neišduosiu…
Susirgo. Jam pradėjo augti auglys, kurio operuoti nebuvo įmanoma. O trečiadienį teko jį išduoti. Raminu save, kad taip jam geriau, nebeskauda ir nesikankina. Bet ašaros rieda pačios…
Turėjau ištikimą draugą…
4 Komentarai
Vasaris 16, 2008 | Šeštadienis at 12:06
Deja, tai kiekvienos draugystės šiame pasaulyje pabaiga. Turiu ir aš gerą draugą. Jau 14 metų. Senas jau. Žinau, kad ateis diena, kai neteksiu jo, bet baugu apie tai galvoti. Atminty liks gyvas. Visada.
Vasaris 16, 2008 | Šeštadienis at 14:05
Maniškiam buvo be ~mėnesio 14. Šiuo atveju laikas geriausias gydytojas. Tą žinau. Protas viską supranta ir pateisina. Emocijos – ne. Praeis.
Vasaris 16, 2008 | Šeštadienis at 18:47
Žinau, kad niekuo mano komentaras nepadės, bet užjaučiu, thony, iš visos širdies.
Turėjau ir aš 2 draugus.
Net nežinau ar geriau neturėti nei draugų, nei tokio neišvengiamo skausmo, ar turėti ir draugus, ir skausmą.
Laikykis.
Vasaris 18, 2008 | Pirmadienis at 0:41
Man lb lb gaila..