Naktį sninga, ryte dargana, pietums saulė, popietei pavasaris, vakarop gaiva ir šaltukas, naktį sninga.
Toks keistas jausmas (kažkaip viską, ko negaliu apibūdinti vadinu “keistas” arba “kažkoks toks…”), beveik kaip pavasarį. Lyg lauki kažko, bet nesulauki. Lyg jau ir vyksta viskas čia ir dabar, bet jautiesi tik stoviniuojantis šalia.
Lyg dar norėtum pažaisti sniego karą, ar sulipdyti senį sniegasmegenį, bet jau statytum jį iš purvo, nes sniegas nutirpo. Lyg ir jau visu kūnu džiaugtumeis retais saulės spinduliais, bet kaklas vis dar apvyniotas šaliku, kad neperšaltum.
Norėtum žinoti, bet nežinai. Tik jauti, kad ateina pavasaris. O tada prasidės pavasario linksmybės. O kol kas žemuogių dar nėra.
thony
