- Atsiprašau, pavėlavau. Teko šiek tiek užtrukti, be to dabar piko metas, kamščiai.
- Ne ne, ne kamščiuose esmė.
- Na taip, ne tik juose. Labai daug darbų ir, tiesą sakant visko nespėju, visur bėgte.
- Ne, ne darbuose bėda. Ir net ne jų kiekyje
- Nesupratau. Kame esmė?
- Prioritetuose. Aš nebuvau jūsų prioritetas. Su manimi jums neatrodė svarbu susitikti…
Štai tokį “malonų” pamokantį dialogą teko turėti. Tačiau jis man davė nemažai supratimo gyvenime (keista, kaip kartais akimirka su tam tikru žmogumi pakeičia tave/tavo mąstymą). Bet juk gyvenime taip ir yra. Mums norint ar nenorint, suvokiant ar ne prioritetai susidėlioja savaime arba per mūsų tam tikrus kritinius pasirinkimus (tam tikroje situacijoje). Dėl to randame priežastį nesiruošti egzaminui, neva labai svarbu parašyti šį blog’o įrašą arba sakome, kad nuo pirmadienio pradedu sportuot, o išeina kaip su užrašu “rytoj alus nemokamai”.
Išeitis? Jos dvi: gyventi kaip gyveni ir prioritetai dėliosis savaime arba, jei netenkina esama situacija, peržiūrėti prioritetus (padaryti pasirinkimą).
kažkaip labai rimtai šįkart,
thony
3 Komentarai
Sausis 5, 2008 | Šeštadienis at 16:23
Ir labai teisingai. Kai kažko norime, siekiame – kovojame, kad tik susitiktume su tuo žmogumi. Tačiau kitas žmogus – kitas atvejis – “tingiu” arba “nelabai noriu”.
Sausis 6, 2008 | Sekmadienis at 0:02
kartais labai gaila, kai supranti, kad nebuvai prioritetas ir žinai, kad tau tas asmuo toks būtų.
labai rimtai tu. aš ir :)
Sausis 8, 2008 | Antradienis at 16:37
tiesa,
et, kokia gi įdomi ta “paslėptoji” žmogaus pusė…