LXXVII laiškas. Kiyosaki / brainwashing

Jump to Comments

Ir nuo ko pradėti?

Prieš kelias dienas baigiau skaityti klausyti Roberto Kiyosakio knygą “Turtingas ir vargšas tėtis” (ar kaip ji ten besivadintų). Taip, būtent, klausyti. Tai man visai patiko. 7 su trupučių valandų įrašas “suėjo” per dvi savaites pakeliui į mokslą, darbą ir atgal. Malonus moteriškės balsas, geras skaitymo tempas – viskas buvo gerai: tokiai knygai kaip tik.

Po tokios patirties nusprendžiau laiką su ausinuku leisti ne tik muzikai bet ir “skaitymui”.

Grįžtu prie antraštės. Labai dviprasmiškai vertinu Kiyosakio knygą. Blogeriai pateikė ir kritikos, ir antikritikos. Ir, kaip paradoksaliai beskambėtų, abi šalys teisios. Tiesiog autorius, norėdamas ar nenorėdamas to, paliko vietos diskusijoms ir interpretavimui.

Klausydamas knygos (bet iki šiol negaliu priprasti – keistai skamba) jaučiausi, kaip mano smegenys yra plaunamos ir dulkinamos (pudrinamos). Nereikia iš knygos tikėtis: “nu, davai, duok man ką gali, pasakyk laimės receptą”. Nors jos stilius panašus į knygų su pavadinimu “mano gyvenimo vadovas” arba “viens du trys ir aš milijonierius”, tačiau minčių yra tikri gerų.

Galime kritikuoti jį už tai, kad sako “investuok”. Tačiau šalia nepamirškime, kad jis sako ir “investuok visų pirma į save” bei “investuok protingai (t.y. jei nesupranti – nedaryk, rizika turi būti protinga)”. Absurdiški pavyzdžiai? Bet jų esmė ne duoti receptą, o parodyti būdą. Neakivaizdžių dalykų Robertas nepateikė: atvirkščiai – viskas buvo ir taip aišku, tik dar kartą užakcentuota. Bet, mano manymu, tai padaryta pakankamai kokybiškai.

Kodėl taip manau? Praplovė smegenis. Bet. Palietė keletą vietų, su kuriomis visiškai sutinku.

Viena jų – “įgauk praktikos” arba “varymas ant mokyklos”. Viena iš jo frazių: “blogiausia, ką galite patarti savo vaikams: gerai mokykis, gerais pažymiais baik universitetą ir rask darbą su socialinėmis garantijomis”. Čia jam pritariu. Nesakau (kaip, beje, ir jis), kad mokytis nereikia. Labai esu už išsilavinimą. Tačiau kalbu ir apie kitas veiklas, kuriomis turi užsiimti. Mokytojų buvę priekaištavimai dėl lyg ir pernelyg didelės veiklos man: “Kodėl tu visa tai darai? Juk tau už tai nemoka pinigų, o ir daug laiko eikvoji” man visada buvo nesuprantami. Visada žinojau, kad įgausiu praktikos ir pažinčių, išmoksiu kitų dalykų. Juk šiame gyvenime labai svarbūs ir socialiniai tinklai – kuo daugiau žmonių gali apie tave pasakyti gera, tuo tu tapsi labiau geidžiamas.

Kita mintis kirbinanti mano galvą (tik jau susipainiojau ar čia iš Kiyosakio ar iš kitur): “kai mokinys paklausia mokytojo, kodėl turi mokytis, šis atsako, kad gautų gerą pažymį. Kai paklausia, o kodėl turėčiau gauti gerą pažymi – tam, kad įstotų į universitetą ir paskui taptų geru specialistu. Kai paklausia, kam to reikia – gauna atsakymą, kad tokiu būdu galės rasti gerai apmokamą darbą. Tačiau kai mokinys pasako, kad man nereikia gerai apmokamo darbo, aš pats kursiu darbo vietas, mokytojas nebeturi ką patarti…”

Čia dargi galėčiau pratęsti apie mokytojų streikus, su visa mano pagarba šiai profesijai, bet susilaikysiu, nes nuomonė irgi yra dvejopa (gal kitame įraše). Nors trumpai išdėstysiu. Mokytojui turi būti mokama gerai – jis yra tas žmogus, kuriam mes esame atiduodami lipdyti. Jis iš dalies dėlioja mūsų vertybes, mąstymą. Bet iš kitos pusės, jeigu tu negali nieko padaryti (išskyrus rėkti, kad valdžia bloga), kad uždirbtum daugiau, ko jis gali išmokyti mane, kad aš gyvenčiau. T.y. ką, reikalingo gyvenimui, gali įdiegti? Neabsoliutinu šios minties, ir ji taikytina tik daliai.

Minusas. Viskas knygoje atrodo too easy. Lyg lengva ranka viską padaryti įmanoma. Tačiau čia jau galvojimo bei darbo našumo (o ne kiekio) klausimas (kliudęs mane anksčiau).

tokios dviprasmiškos tokelės.

thony

p.s. apie šią knygą galima diskutuoti valandų valandas, bet turi ji kažką. Kas praplauna smegenų dėžę.

4 Komentarai

Filed under laiškai sau

Žymės: filosofija, knygos, mokslai, nuorodos, pastebėjimai