Rugsėjo pirmoji. Kaip niekad kritiškai pažiūrėjau į šią “mokslo ir žinių dieną”.
Buvau mokykloje. Viskas keičiasi – beveik nieko nebepažįstu. Keli matyti veidai ir nemažai mokytojų. Pakalbi su jais ir nusprendi, jei taip bus toliau, savo vaikus turėsiu mokyti pats. Liūdna. Nuotaika mokykloje: jaudulys nelaukiant nieko gero. Įtempta. Ne taip, kaip buvo anksčiau.
Į univerą neisiu. Anei pirmadienį, anei antradienį (vis “švęsiu”) . Trečiadienį jau pasirodysiu. Kaip jaustis šiuo klausimu – nežinau.
Žodžiu, matau, kad atėjo tas taškas, nuo kurio mokslo ir žinių lygis krenta žemyn su geometrinės proporcijos greičiais didėjančiu pagreičiu. Nieko gero. Liūdna.
Nuo pirmadienio pradėsiu muštis į sienas. Tikriausiai kakta. Reikia gi stabdyt pagreitį.
Apimtas nieko gera nežadančio keisto jausmo,
thony
