Ar jums būna taip, kad atrodo, jog laikas (tas daiktas, supantis mus, bet ne erdvė) ima ir pradeda kažkaip kaip ir “pokštauti”?
Turiu omeny tokius dalykus, kaip akimirkoms sulėtėję veiksmai (gyvenimas aplinkui vyksta, o tu sustingęs - netgi žiūri į save iš šalies: kaip ir laiko sustojimas trumpas). Arba kai atrodo, jog jau pažįsti tam tikrą žmogų (kažkur matei jau), bet tai ne tas, vadinamasis, “de javu” [dėžavū], o kažkoks “de sulėtėjęs javu”: tau tai pradeda atrodyti po paros ar kokio nors ilgesnio laiko tarpo, kai pagalvoji apie tą žmogų. Tas pats ir su filmais, muzika ar nuotraukomis.
Nemenkai susimąstęs ties tuo klausimu,
thony
p.s. gal tai pilnatis?
2 Comments
August 6, 2007 | Monday at 23:44
Atsitinka, ir atstitinka gan dažnai. Apskritai, manau daugeliui yra nesvetimas “filmo” įspūdis - lyg ateini namo, darai kasdienius darbus, bet viskas atrodo pernelyg kinematografiška.
August 13, 2007 | Monday at 22:19
mormis?
kaip iš a.baricco “aistrų pilys”? tu tai turi omeny?
Leave a Reply