CCI laiškas. Sapnai

Apie sapnus beveik nekalbu – man tai kažkas keisto, mistiško, nepaprasto, nežemiško ir taip toliau. Tai kažkas, ko nepaaiškinsi ir neįrodysi nei mokslu, nei emocijom nei niekuo kituo.

Man iš tiesų labai gaila, kad aš nepamenu savo sapnų. Žinau, kad sapnuoju, bet daugumos jų neprisimenu. Galbūt nenoriu, galbūt nelemta. Galbūt tiesiog atsitinka tas “nėra kada” kapstytis savyje :)

Nors vieną kartą teko sapnuoti ir pranašingą sapną. Kai tai sužinojau, ką pranešė sapnas – išgirdau žinią, kuri man buvo “pasakyta” sapne kelios dienos iki įvykio – buvau labai stipriai šokiruotas. Tuomet supratau, kad daug ko mes nežinome nei apie save, nei apie viską aplinkui

O šiandien naktį nutiko dar vienas dalykas. Supratau, kad daugelis sapnų yra nelogiški. Ir kai tik įsijungia protas ir bando jį analizuoti (galvoti, “ej, čia gi nelogiška”) – veiksmas nutrunka ir prasideda kitas :) ir taip kelis kartus!

Ir ką tuo norėjau pasakyt? Tai, kad sapnai yra labai keistas ir nepaaiškinamas dalykas. Kažkas saugo paslaptį apie juos, gal kas žino kas? :)

CC laiškas. Klausimai

Šiandien gavau confusing klausimą iš savo mažojo draugo. Klausimas buvo paprastas (šiaip, offtopic, labai džiaugiuosi, kad jis pradėjo daugiau klausinėti įvairių dalykų – praėjo kiek daugiau nei metai ir ledai pajudėjo sparčiau).

“O jeigu tave priimtų į bet kokį darbą, nesvarbu, kokio norėtum, į tą ir priimtų. Kur tada dirbtum?” – paklausė jis.

Velnias, I have no idea! Net gyvenimo planai nepadeda :) Ir štai galvoju, ar aš čia normalus, kad gyvenimo neplanuoju.

Nežinau, kaip atrodo idealus mano darbas ir koks yra idealus mano atlyginimas, kaip atrodo ideali žmona ir idealūs vaikai, idealus namas ir automobilis, idealios atostogos, išsilavinimas, knyga, arbata, rūbai, santykiai, konfliktai, karai ir visa kita, kas mus supa.

Apskritai, kur aš judu? Ko siekiu ir ar tai, ką darau yra tai, ką noriu daryti.

O gal tiesiog turiu per daug laiko apmąstymams, kad kyla tokie klausimai?

Susikonfjuzinau galutinai (čia tas pats kaip ir baigiu studijas ir kas toliau),

thony

CXCIX laiškas. Apie šypsenos galią.

Šypsena gali viską. Kada paskutinį kartą sakėte komplimentą? Gyrėte žmogų? Sakėte jam malonius žodžius? Dėkojote jam? Žiūrėjote į jo akis ir nuoširdžiai šypsojotės?

Juk tai nėra sudėtinga. Mums reikia dėmesio ir šilumos. Gero žodžio.

Kad judėtume į priekį.

O dabar siūlau pažiūrėti ketvirtį valandos pavogsiantį filmuką. Sugaištas peržiūrai laikas man atsipirko geru jausmu viduje.

pozityviai,

thony

 

CXCVIII laiškas. “Bilai, neskanu. Styvas”

Dar kartelį apie tai, ko (kol kas) neturiu. Niekada neneigiau, kad esu sužavėtas Apple marketingo, ir didžiąja dalimi tai yra pagrindinė priežasti, kodėl noriu jų produktų. Aišku, apie jų marketingą jau tikriausiai išleista bent tūkstantis knygų ir perskaityta bent milijonas paskaitų, bet aš ne apie tai. Aš apie paprastą prijaučiančio vienam brandui vartotojo požiūrį į konkurentus :)

Ir ne paslaptis, kad kiekvienąkart Mac’rketingui ką nors padarant – emocija lieka tokia pat skani (pradedant tomis reklamomis “I’m a Mac and I’m a PC“, verčiančiomis iš tikrųjų nusišypsoti, baigiant tuo, kaip pilnas youtube’as vaizdų “hands on new mac product” ar ”mac unboxing“). Galų gale, žavesys gi neateina iš oro – akivaizdu, kad savo produktais ši kompanija sužavi vieną pirkėją, šis perduoda gerą emociją apie naudojimąsi savo draugams, draugai nusiperka – nenusivilia ir ratas sukasi. Pavalgai ir skanu.

Ir ką mes matome tuo metu, kai Mac’ai pradeda būti per daug grėsmingi (ten dirbantys Mac’rketingistai pavydėtinai puikiai sureaguoja į visas konkurentų naujoves). Windows’ai daro viską panašiai, it griebdamiesi paskutinių šiaudų. Tik nuo to net Styvui Čeizinui darosi koktu. Na o man – tiesiog neskanu: nu kodėl gi taip akivaizdžiai :) Jie atidaro parduotuves (kurių net išdėstymas panašus į konkurentų), pakeičia operacinės sistemos (kuri yra gera – bent jau taip kalba mano pažįstami, kurie pabandė) išvaizdą  ir dalį funkcijų, jas padarydami panašias į konkurentų, galiausiai reklamos… Jei jau sakoma, į klausimą neatsakoma klausimu (turiu omeny apple su i’m mac i’m a pc), tai į pastarąjį atsakyti dar vienu klausimu (nes nelaikau to savo ankstesnės žinios stiprinimu)? Ir paskutinis šiaudas, kuris neva suveikia visada, bet tai taaaaip akivaizdu šįkart – vaikai reklamose.

“Bilai, neskanu”, - pasakytų Styvas. Bet sau ramiausiai ruošia kažką naujo. Ir kaip ten sakė užtenka įsivaizduot šio brando galybę ir įtaką, jei įmonės planuoja ir leidžia pinigus tam, ką Apple galimai pristatys, t.y. tiki nepatvirtintais gandais!

p.s. nieko gi tobulo nėra. labai juokiausi čia:

thony

CXCVII laiškas. Pasaka apie mitą ir tiesą

Sugalvojo kūrėjas užauginti mitą. Ne tam, kad kažką užaugintų – juk jau užaugino didelius protus ir gražius kūnus (dvi priešybes, vieną identišką kitai). Augindamas juos auklėjo taip, kad žavėtųsi vieni kitais – protai kūnais, o kūnai protais, tačiau niekada nesusijungtų į vieną.

Gražūs kūnai kiauras dienas negalėjo suvokti, kodėl protai tokie dideli ir kasdien vis didėja, o protai vis stebėjosi, kokie gražūs tie kūnai, kaskart į juos žiūrint tampantys dar gražesniais. Taip ir buvo dvi priešybės kūrėjo sukurtos, kol vieną dieną pamatė jis, kad kūnai pradeda išsigimti, o protai pradeda kvailėti, kitaip netilptų vieni šalia kitų.

Tuomet sugalvojo klausimus ir atsakymus. Kaip paspirtį protui toliau augti išdalino klausimus, o kūnams davė atsakymus, kaip priemones daryti dalykus ir tobulėti. Taip protai pradėjo svarstyti, kūnai – daryti dalykus, kad parodytų jiems atsakymus (nes paaiškinti negalėjo).

Tačiau tik kūrėjas žinojo vieną tiesą, kurios nei protai nei kūnai jokiais būdais neturi žinoti, kitaip, apjungę savo pajėgas pradės kurti vietoj jo. Todėl sugalvojo užauginti mitą. Jo ir auginti nereikėjo. Pasėjo kūrėjas mitą, kurį didūs protai augino, o kūnai apipindavo juo visus padarytus dalykus, rodydami atsakymą į protų klausimą.

Mitas augo ir dauginosi, vis labiau apipindamas skirtingus dalykus, slėpdamas tiesą nuo didelių protų ir gražių kūnų. Jie patys visa tai augino, taip toldami nuo tiesos, nors manė, jog prie jos artėja.

Šioje pasakoje nėra jausmų. Protai mano, kad apie juos klausti neprotinga, o kūnai nežino, kaip jausmus padaryti dalyku ir parodyti protams.

CXCVI laiškas. Genealoginis medis

Jau kokie ketveri metai, kaip norėjau sudaryti šeimos genealoginį medį. Po truputį rinkau informaciją, kad galėčiau pradėti dėlioti schemas.

Sakoma, kad reikia pradėti nuo artimiausių žmonių – jų pasakojimuose daugiausia yra pradinės informacijos. Turėjau du patikimiausius šaltinius – mamą (kuri nupasakojo savo ir šiek tiek tėčio šeimos istorijos, kiek pati žinojo) ir tėčio mamos brolį (kuris nupasakojo šeimos istoriją iš tėčio pusės).

Iš viso gavosi beveik 90 asmenų ir 7 kartos (mano kartos vaikai (sesių ir pusseserių), mano karta, mano tėvų karta, mano senelių, prosenelių, proprosenelių ir proproprosenelių kartos).

Deja daug informacijos nėra žinoma dėl karų, taip pat nemaža bėda buvo tai, jog šeimose nebuvo įprasta kalbėtis ir dalintis žiniomis apie šeimos istoriją. Kita dalis informacijos dingo tiesiog atmintyje, kai pasakojamos istorijos tiesiog nebuvo užrašomos.

Taigi, pirminis medis sudarytas. Nežinau, kur dabar judėti ieškant duomenų, kadangi manau, jog daug dokumentų, galinčių paliudyti šeimos genealoginius ryšius buvo sunaikinta karo metais. Taip pat vienas iš sunkumų yra tai, kad šeimos geografija apima kelias valstybes…

Tačiau pozityviai žiūriu į tai, jog galbūt kažkas yra likę, tereikia sugalvoti, kaip tai gauti :) any suggestions?

thony

CXCV laiškas. Asmeninis vs. Viešas

Kaip ilgai galima rašyti asmeninį tinklaraštį? Kiek daug galima sakyti arba nesakyti viešai? Kiek galima keikti tvarkas, arba aprašyti asmeninius išgyvenimus? Ar iš viso galima apie tai kalbėti dabartinėje viešoje erdvėje?

Stengiuosi, kad mano laiškai sau (kartu ir skaitytojams) būtų pozityvūs. Tai vienas iš keliamų uždavinių (kad žinotum, skaitytojau, kiek kartų norėjau išsilieti čia:) ). Taip pat siekiu, kad laiškai būtų nuoširdūs ir įdomūs man skaityti po kiek laiko (kad atspindėtų dalelę manęs, mano suvokimo). Nors kartais (dažnai?) rašydavau šiaip sau, iš minčių srauto, tiesiog pakankamai beverčius paistalus.

Tačiau kiekvieną kartą rašydamas susiduriu su asmeniškumo karu su viešumu. Taip, nesu paskelbęs savo vardo ir pavardės, neva pasirašinėju slapyvardžiu. Tačiau argi šiais laikais labai sunku rasti, kas rašo?

Kiek gali būti tinklaraštis asmeniškas, jeigu jis rašomas viešumoje? 3%, 21%, 60%? Bene kiekvienas mūsų paliekame pėdsaką internete (facebook’ai, twitter’iai, groupsai ir galiausiai el.laiškai). Ir kiekvienas renkamės, kokią dalį savęs rodyti viešai.

Todėl ir klausiu, ar šiais laikais viešumas tiesiog neišvengiamas? Kiek savęs “paliekate” viešumai?

Thony

CXCIV laiškas. Apple. Rašau pliusą.

Taip. Šiandien kaip tik diskutavau apie tai, kad nuo apple’ų jau bloga. Ne tuo atžvilgiu, kad jie blogi ar blogas jų marketingas. O tuo, kad per daug kalbama apie tą marketingą. Nors ir negali nesutikti, kad tai vienas iš siekiamiausių pavyzdžių.

Pirma, neįmanoma nepastebėti gražaus, gal kiek neetiško ir įžūlaus, Mac’ų žingsnio, kai konkurentai tuoj tuoj paleis į gyvenimą suMac’intus Windows 7, imti ir tėkšti naujovę. Nepilnos dvi paros iki Microsoft korporacijos viešo pareiškimo ir Mac’ai išstoja su atnaujinimais, kurie, mane asmeniškai sunervino :) Daugiau apie išstojimą lietuviškai čia. Asortimentas čia. Taigi, pirmas pliusas korporacijai už išsišokimą.

Antra, gandai. Apie Apple atnaujinimus sklando įvairūs manymai ir numanymai. Kaip žmogus, jau kurį laiką dirbantis su viešaisiais ryšiais, negaliu nepagirti beveik tobulai suvaldomo gandų srauto. Žinantys supranta, kad gandas yra vienas sudėtingiausių, bet kartu ir pakankamai veiksmingų komunikacinių priemonių. Antras pliusas. Ką daro Bilas? Mano manymu, daro labai teisingai – žaidžia atvirai, laikosi žodžio, eina po truputį į žmones ir jau džiaugiasi pardavimais. Užskaitau.

Trečia, besidžiaugdamas korporacijos pasiekimais, negaliu nemesti akmenio į premium resellerius (pr) Lietuvoje. Nežinau, kiek tai melas kiek tiesa, bet rimtu veidu man šiandien (2 dienos nuo išstojimo) atstovas iš pr teigė, jog naujosios naujienos Vilniaus parduotuvę (galbūt ir kitus miestus) pasieks jau rytoj apie 13 val. Galėjo gal ir gandą kokį paleisti, nors iš kitos pusės, su populiarumu nukąsto obuolio prastokai dar yra mūsų šalyje. Anyway, minusas pr, pliusas korporacijai, jei 3 dienos po išstojimo naujovės pasieks ir Eastern European valstybę.

tiek gal ir užteks negausiam skaitytojų kvadratui.

thony

CXCIII laiškas. Žinau, kiek kainuoja ramybė

Ramybė kainuoja visai nedaug. Tik truputį susikaupimo, šiek tiek noro ir… jokio mobilaus telefono, kompiuterio, televizoriaus ar dar kokio nors “technikos stebuklo”.

Dar, priklausomai nuo skonio, pomėgio, įpročio ar aplinkybės – kakavos puoduką, taurę vyno, taurę karšto vyno, šokolado gabaliuką, mėtų arbatos, makaronų su “Bolonijos” padažu, geros muzikos, rudens.

Arba tiesiog, gebėjimo išgirsti tylaus tylaus naktinio šnabždėjimo lietaus…

CXCII laiškas. Apie pozityvą

Sakoma, kad šiais laikais labai trūksta pozityvo. Sunkmetis, šalta, lyja, ruduo, nėra sniego.

Aišku, iš kur gali atsirasti pozityvas žmonėse, jei jie žiūri ar skaito žinias, tūno prie pigių užsakytų tv laidų, uždirba tiek, kad užtenka sumokėti už būstą ir užkąsti. Taigi yra materialioji pozityvo pusė ir nemateriali.

Gyvename tokioje visuomenėje, kad nesiauginame gyvūnų ir daržovių sau, o turime visa tai nusipirkti. Tenka pripažinti, kad renkamės įvairius dalykus, kurie neva palengvina gyvenimą (mobilusis telefonas, internetas, mikrobangų krosnelė, automobilis…), be to, turime turėti stogą virš galvos ir antklodę miegui (kitaip šalta). Todėl materialusis pagrindas yra labai svarbus. Pozityviai gali galvoti, kai žarna neryja žarnos, o miego vieta yra pakankamai saugi (nuo pašalinių bei, pvz., lietaus).

Apie nematerialius dalykus galima šnekėti ilgai. Ir daug. Bet vienintelis dalykas yra tas – kad viską lemia požiūris. Jeigu jis pozityvus – viskas gerai. Jokiu būdu nesakau, kad turi bėgioti basom po pievas ir viskas pozityvu, kad net žalia ir drugeliai.

Pozityvu, yra tai, kaip tu priimi kritiką, kaip tu žiūri į santykius, kaip tu kalbi telefonu, kaip tu atsakai į piktą laišką, kaip tu jautiesi, kai galvoji, kad viskas bus šiek tiek geriau.

Per daug optimistiška? Nerealistiška? Nemanau – aplinka, visuomenė, įvykiai – mus pamokys, aplamdys ir panardins į purvą. Bet juk turime pasirinkimą, kur stiebtis.

thony