CLXXXII laiškas. Apie nerūpestingumą

O kartais, netikėtai pasidaro taip gera ir jauku. Taip vaikiškai. Nerūpestingai.

Daug ką gali padaryti mūsų vaizduotė, susimaišiusi su muzika, kvapais ir kitais pojūčiais.

Pasikartos dar ne kartą. Žinau,

thony

CLXXXI laiškas. Apie šiltus vakarus ir nejaukius rytus

Šilti dabar vakarai. Tvankūs. Mieliau veikiausiai tokiais vakarais sėdėčiau ant suoliuko miesto centre ir pūsčiau muilo burbulus šiek tiek apsvaigęs nuo vyno. Esu namie. Keistai pradėjo judėti laikas. Daug kas keisto gyvenime, bet lakas tikriausiai keisčiausias.

Atmetus reliatyvumo teorijas, jis vis vien yra paslaptingiausias ir nesuvokiamiausias matas. Štai ir dabar, esu keistai apdujęs nuo minčių ir tvankaus miestietiško oro.

Jau ne pirmą kartą, dabar mane vėl apėmė tas jausmas. Toks labai sunkiai nusakomas labai didelio nerimo, laukimo, o gal nuojautos keistai juntamas krūtinėje jausmas. Tai nebe pirmas kartas, kai per pastarąjį mėnesį taip nutinka, ir kol kas neradau atsakymo, kodėl. Tikiuosi, kad esu pakeliui.

Grįžau prie kūrybos. Paskaičiau šiek tiek senos. Brandžiau. Vis dėlto augu – kaip ir kiekvienas: mintimis, protu, jausmais, potyriais. Pasidalinsiu, manau, kūriniais. Kai bus laikas – dabar dar ne.

Žinau, kad ryte vėl nenorėsiu keltis. Nors labai noriu tai padaryti kuo anksčiau. Kiekvieną vakarą noriu ir kiekvieną rytą esu pasiruošęs atiduoti viską, kad tik nereiktų keltis iš (nuo) čiužinio (miegu ne ant lovos). Jau ruošiuosi ryte vėl įkalbinėti kūną kėlimuisi.

Beje, esu suplanavęs keletą įrašų. Jie tikrai atsiras. Anksčiau ar vėliau.

kažkur laike,

thony

CLXXX laiškas. Nieko man nežadėk

Nežadėk man. Neduok man įžado, kol netiki manim. Aš pats nemėgstu žadėt, ir raginu kitus nežadėti man nieko. Nes žinau, kaip nejauku neišpildžius pažado. Todėl ir stengiuos nežadėt – ir kitus raginu. Tikriausiai netikiu pažadais, o ir įsipareigojimų dalijimas nevilioja.

Kaip su taisykle niekada – pasakai ir įvyksta, su pažadu – žadi ir neįvykdai.

Kai kuriems žmonėms pažadas yra vertybė. Visada įsimena ir jautriai reaguoja į pažadus. Aš ne. Nors pažadai man svarbu. Galbūt jie manęs nežeidžia, o kitus taip. Kiekviena pagalvota ir išsakyta mintis – lieka įrašyta laike, erdvėje. Pažadai irgi lieka, o kas lieka iš jų, jei mes jais mėtomės?

Paskutiniu metu (kaip jau pastebėjai iš filosofijų aukščiau) dažnai galvoju apie pažadus ir negaliu įminti jų mįslės. Kiek daug reikšmės suteikiame žodžiui, pasakytam po “pažadu”, o juk žadėti tai tas pats kas kalbėti (”žad+ė+ti” = “žod+is”, duoti žodį – žadėti, kalbėti – sakyti žodį), tik reikšmę mums įprasta įprasminti, taip išmokė aplinka.

Nežadėk man, bus lengviau išpildyti nepažadą (Berta, perfrazavau tave:) ). Apskritai, laikas gyventi lengviau. Bet nelengvabūdiškai.

Taigi, įtraukiu žodį “pažadu” į retų žodžių sąrašą.

thony

CLXXIX laiškas. Kodėl nemirs Starbucks, Apple ir Virgin?

Skambiai aš čia pavadinimą užrašiau. Jau įsivaizduoju tokį sodrų ir žemą vyrišką balsą, skaitantį šį pavadinimą.

Vakar priešnakt kilo man klausimas. Kodėl Apple? Kodėl Starbucks, Virgin, galų gale Facebook? Kas yra jų sėkmė? Na ir kvailas klausimas, pagalvosite. Juk apie tai prirašyta bene melejonas vadovėlių, knygų ir visko visko – buvusių ir esamų marketingo specialistų aprašytas arba giliai po devyniais užraktais slepiamas sėkmės garantas ir ta paslaptis, leidžianti jiems ir tik jiems būti geidžiamais.

Tiesą sakant, neskaičiau nei vienos knygos apie jų sėkmę. Buvau pradėjęs, bet nebaigiau. O ir jose aprašyta tik tai, kaip jie tai darė.

Vadovėlių pilna, o niekas taip ir nepakartoja jų sėkmės. Štai koks antras klausimas kilo klojantis čiužinį (ne lovą, nes ant lovos nebemiegu).

Sumąsčiau prieš užmigdamas ir atsakymą. Juk niekas nesukūrė antros Džokondos. O net ir negalvojo (tikriausiai) pakartoti tą šypseną. Malevičius išgarsėjo kitaip.

Štai čia ir yra ta paslaptis. Išgarsės tik tie, kas yra bent vienu žingsniu prieky. Senovėje tokius degindavo ant laužo, tikriausiai…

Pabaigai, mane šiandien pralinksminusi reklama. Bebaimis tas Styvas ypač, kai mato, jog Windows 7 bando panašėti į MacOS, Nokia į iPhone… kas toliau?

CLXXVIII laiškas. Tikriausiai grįžtu

Balandžio 6 – Birželio 9. 64 dienos tylos. ar 63? Nesvarbu. Kodėl grįžtu? Nes ėmiau ir pasiilgau bloginimo. Tikriausia, kai tai darai ne vienus metus ar bent jau ne vieną mėnesį atsitinka taip, kad vienaip ar kitaip norisi įrašyti savo mintis visagaliame I.

O namie svyla grikių košė. Vakarienei. Ir visas gyvenimas tuo ir įdomus, kad kiekvienas jį mylime savaip. Nerišliai, kaip ir neretai.

Su naujom mintim, ir naujais vėjais galvoje.

Nekantrauju pasidalinti.

P.S. tikriausiai net ir labiau asmeniškai.

P.P.S. Ačiū Juliui ir Jekaterinai už šiltą žodį. Buvo malonu susipažinti per Login!

thony

CLXXVII laiškas. Supavasarėjo

O ką jūs veikdavote mokykloje atėjus pavasariui, kai mergaitės jau ateidavo segėdamos sijonus? :)

Ar darydavote “Su pavasariu!!!”

pavasario įkvėpęs pro atdarą biuro langą,

thony

CLXXVI laiškas. Kuldynkšt keberiokšt

Keberiokšt asocijuojasi su kažkokiu nuvirtimu, kritimu, pokšt naudojamas kažkokiam sprogimui ar šūviui ištikti.

O su kuo jums asocijuotųsi šie ištiktukai:

1) bunkšt-hopt

2) kuldynkšt

3) hopt-chrekšt

laukiu nuomonių :))

CLXXV laiškas. Ar jau pavasaris?

Paklausęs Facebook’e atsakymo rengiu apklausą… Rezultatai “kak tol’ko tak srazu” :))

CLXXIV laiškas. Kakava

Ir štai, šiltai įsitaisiau, pasidariau karštos kakavos, įsijungiau muziką ir…
Ir kaip kakavai pavyksta sudėlioti mano mintis į reikalingas vietas?

CLXXIII laiškas. 2

Aš du kartus nekartosiu. Aš du kartus nekartosiu.