CXCVI laiškas. Genealoginis medis

Jau kokie ketveri metai, kaip norėjau sudaryti šeimos genealoginį medį. Po truputį rinkau informaciją, kad galėčiau pradėti dėlioti schemas.

Sakoma, kad reikia pradėti nuo artimiausių žmonių – jų pasakojimuose daugiausia yra pradinės informacijos. Turėjau du patikimiausius šaltinius – mamą (kuri nupasakojo savo ir šiek tiek tėčio šeimos istorijos, kiek pati žinojo) ir tėčio mamos brolį (kuris nupasakojo šeimos istoriją iš tėčio pusės).

Iš viso gavosi beveik 90 asmenų ir 7 kartos (mano kartos vaikai (sesių ir pusseserių), mano karta, mano tėvų karta, mano senelių, prosenelių, proprosenelių ir proproprosenelių kartos).

Deja daug informacijos nėra žinoma dėl karų, taip pat nemaža bėda buvo tai, jog šeimose nebuvo įprasta kalbėtis ir dalintis žiniomis apie šeimos istoriją. Kita dalis informacijos dingo tiesiog atmintyje, kai pasakojamos istorijos tiesiog nebuvo užrašomos.

Taigi, pirminis medis sudarytas. Nežinau, kur dabar judėti ieškant duomenų, kadangi manau, jog daug dokumentų, galinčių paliudyti šeimos genealoginius ryšius buvo sunaikinta karo metais. Taip pat vienas iš sunkumų yra tai, kad šeimos geografija apima kelias valstybes…

Tačiau pozityviai žiūriu į tai, jog galbūt kažkas yra likę, tereikia sugalvoti, kaip tai gauti :) any suggestions?

thony

CXCV laiškas. Asmeninis vs. Viešas

Kaip ilgai galima rašyti asmeninį tinklaraštį? Kiek daug galima sakyti arba nesakyti viešai? Kiek galima keikti tvarkas, arba aprašyti asmeninius išgyvenimus? Ar iš viso galima apie tai kalbėti dabartinėje viešoje erdvėje?

Stengiuosi, kad mano laiškai sau (kartu ir skaitytojams) būtų pozityvūs. Tai vienas iš keliamų uždavinių (kad žinotum, skaitytojau, kiek kartų norėjau išsilieti čia:) ). Taip pat siekiu, kad laiškai būtų nuoširdūs ir įdomūs man skaityti po kiek laiko (kad atspindėtų dalelę manęs, mano suvokimo). Nors kartais (dažnai?) rašydavau šiaip sau, iš minčių srauto, tiesiog pakankamai beverčius paistalus.

Tačiau kiekvieną kartą rašydamas susiduriu su asmeniškumo karu su viešumu. Taip, nesu paskelbęs savo vardo ir pavardės, neva pasirašinėju slapyvardžiu. Tačiau argi šiais laikais labai sunku rasti, kas rašo?

Kiek gali būti tinklaraštis asmeniškas, jeigu jis rašomas viešumoje? 3%, 21%, 60%? Bene kiekvienas mūsų paliekame pėdsaką internete (facebook’ai, twitter’iai, groupsai ir galiausiai el.laiškai). Ir kiekvienas renkamės, kokią dalį savęs rodyti viešai.

Todėl ir klausiu, ar šiais laikais viešumas tiesiog neišvengiamas? Kiek savęs “paliekate” viešumai?

Thony

CXCIV laiškas. Apple. Rašau pliusą.

Taip. Šiandien kaip tik diskutavau apie tai, kad nuo apple’ų jau bloga. Ne tuo atžvilgiu, kad jie blogi ar blogas jų marketingas. O tuo, kad per daug kalbama apie tą marketingą. Nors ir negali nesutikti, kad tai vienas iš siekiamiausių pavyzdžių.

Pirma, neįmanoma nepastebėti gražaus, gal kiek neetiško ir įžūlaus, Mac’ų žingsnio, kai konkurentai tuoj tuoj paleis į gyvenimą suMac’intus Windows 7, imti ir tėkšti naujovę. Nepilnos dvi paros iki Microsoft korporacijos viešo pareiškimo ir Mac’ai išstoja su atnaujinimais, kurie, mane asmeniškai sunervino :) Daugiau apie išstojimą lietuviškai čia. Asortimentas čia. Taigi, pirmas pliusas korporacijai už išsišokimą.

Antra, gandai. Apie Apple atnaujinimus sklando įvairūs manymai ir numanymai. Kaip žmogus, jau kurį laiką dirbantis su viešaisiais ryšiais, negaliu nepagirti beveik tobulai suvaldomo gandų srauto. Žinantys supranta, kad gandas yra vienas sudėtingiausių, bet kartu ir pakankamai veiksmingų komunikacinių priemonių. Antras pliusas. Ką daro Bilas? Mano manymu, daro labai teisingai – žaidžia atvirai, laikosi žodžio, eina po truputį į žmones ir jau džiaugiasi pardavimais. Užskaitau.

Trečia, besidžiaugdamas korporacijos pasiekimais, negaliu nemesti akmenio į premium resellerius (pr) Lietuvoje. Nežinau, kiek tai melas kiek tiesa, bet rimtu veidu man šiandien (2 dienos nuo išstojimo) atstovas iš pr teigė, jog naujosios naujienos Vilniaus parduotuvę (galbūt ir kitus miestus) pasieks jau rytoj apie 13 val. Galėjo gal ir gandą kokį paleisti, nors iš kitos pusės, su populiarumu nukąsto obuolio prastokai dar yra mūsų šalyje. Anyway, minusas pr, pliusas korporacijai, jei 3 dienos po išstojimo naujovės pasieks ir Eastern European valstybę.

tiek gal ir užteks negausiam skaitytojų kvadratui.

thony

CXCIII laiškas. Žinau, kiek kainuoja ramybė

Ramybė kainuoja visai nedaug. Tik truputį susikaupimo, šiek tiek noro ir… jokio mobilaus telefono, kompiuterio, televizoriaus ar dar kokio nors “technikos stebuklo”.

Dar, priklausomai nuo skonio, pomėgio, įpročio ar aplinkybės – kakavos puoduką, taurę vyno, taurę karšto vyno, šokolado gabaliuką, mėtų arbatos, makaronų su “Bolonijos” padažu, geros muzikos, rudens.

Arba tiesiog, gebėjimo išgirsti tylaus tylaus naktinio šnabždėjimo lietaus…

CXCII laiškas. Apie pozityvą

Sakoma, kad šiais laikais labai trūksta pozityvo. Sunkmetis, šalta, lyja, ruduo, nėra sniego.

Aišku, iš kur gali atsirasti pozityvas žmonėse, jei jie žiūri ar skaito žinias, tūno prie pigių užsakytų tv laidų, uždirba tiek, kad užtenka sumokėti už būstą ir užkąsti. Taigi yra materialioji pozityvo pusė ir nemateriali.

Gyvename tokioje visuomenėje, kad nesiauginame gyvūnų ir daržovių sau, o turime visa tai nusipirkti. Tenka pripažinti, kad renkamės įvairius dalykus, kurie neva palengvina gyvenimą (mobilusis telefonas, internetas, mikrobangų krosnelė, automobilis…), be to, turime turėti stogą virš galvos ir antklodę miegui (kitaip šalta). Todėl materialusis pagrindas yra labai svarbus. Pozityviai gali galvoti, kai žarna neryja žarnos, o miego vieta yra pakankamai saugi (nuo pašalinių bei, pvz., lietaus).

Apie nematerialius dalykus galima šnekėti ilgai. Ir daug. Bet vienintelis dalykas yra tas – kad viską lemia požiūris. Jeigu jis pozityvus – viskas gerai. Jokiu būdu nesakau, kad turi bėgioti basom po pievas ir viskas pozityvu, kad net žalia ir drugeliai.

Pozityvu, yra tai, kaip tu priimi kritiką, kaip tu žiūri į santykius, kaip tu kalbi telefonu, kaip tu atsakai į piktą laišką, kaip tu jautiesi, kai galvoji, kad viskas bus šiek tiek geriau.

Per daug optimistiška? Nerealistiška? Nemanau – aplinka, visuomenė, įvykiai – mus pamokys, aplamdys ir panardins į purvą. Bet juk turime pasirinkimą, kur stiebtis.

thony

CXCI laiškas. Apie nuolatinį pokyčio jausmą

O būna užpuola pokyčio jausmas. Tas jauduliukas krūtinėje, tas begalinis tikėjimas, kad viskas išsispręs, bus gerai.

Tampi be galo kruopštus, planuotas. Skaičiuoji kiekvieną parą, minutę. Dėlioji laiką, kad išgautum maksimumą naudos.

Darai sprendimus ir veiksmus, manydamas, kad ateityje tai pravers. Apdairiai apgalvoji, ką kada sakysi ir ar verta daryti vieną ar kitą veiksmą.

Turi planų pakeisti Savo pasaulį, kurti jį. Girdi ir jauti viską aplinkui ir daug galvoji. Jausmai atsijungia, tampi tiesiog priklausomas nuo to, kaip informacijos srautą išanalizuos smegenys.

Esi pasiruošęs padaryti begalę darbų ir juos darai susidėliojęs pagal prioritetą. Turi noro keistis, keisti. Ieškai būdų tobulėti, augti. Padarai sprendimą, dėl to, kaip tai darysi ir randi tam priežastis.

Ir pradžiai ieškai pokyčio ne tam, ką darai. Ieškai pokyčio tame, ką darai.

Žadu praplėsti mintį, bet reikia Tavo pagalbos. Kada ir kaip Tu supranti, kad laikas pokyčiams?

thony

CXC laiškas. Apie karus

Pradėsiu nuo ne į temą. Kuo toliau tuo sunkiau su tais romėniškais skaičiais. Priėjus kokios dešimties pabaigą galvoju, kaip čia kitą pradėti ir t.t. Tai dabar net nežinau, ar 190 iš tikrųjų yra XCC? :)  upd. pasirodo, CXC :))

Labiau į temą. Nežinau, ar čia tikėti, o gal ir tikėti. Bus matyti, bet širdy nelaidojam.

Visai į temą. Man gražu žiūrėti reklamos karus. Ypač, kai tai susiję su telekomunikacijom, nes panašu, kad tik jie šiuo metu ir dar bekvėpuoja reklamos rinkoje.

Ir smagu žiūrėti, kaip labasui pasiūlius neribotus sms, kol pats jų neatsisakysi (o gal kol atsisakysi būtų geriau?), kiti siūlo papildyti sąskaitą ir džiaugtis tuo pačiu.

Vėliau ex pigiausias pigiausias, dabar gazuočiausias ežys prisimena seną gerą pigiausio pigiausio pamirštą triuką 10 ct už atsilieptą minutę (su tobuliausia man bent jau šiemet sukurta lietuviška reklama “mhm”), priverčia pildykui atgimti su 11 (!) ct.

Iš visa to “užauga” extra su 20 ct ir kitais briedais.

Pliusas ežiui už gerą reklamą, minusas pildyk už nusibodusį serialą (bet pliusas už pastovumą), pliusas ekstrai už (gal) nišos (gal) radimą (šalia ežio ir pildyk), tik manau, kad ta niša užimta jau kiek privačių planų.

Toliau dar kiek apžalgos su tais karais. Ne vienas blogeris ir šiaip facebook’e jaučiama, kad dabar siekiama pervilioti. What means, siūlyk kuo pigiau.

Dėl bitės planų su daugiau tyliu, kadangi teledemoje už tą pačią sumą galima žymiai pigiau prasisukti. Omnitelio protingumo gidas studentams – gerai, tik pavadinimas mano subjektyvia nuomone yra š. Tele2 jau siūlo minutę už 6 ct.

Kas bus toliau?

O kol kas, kur pešasi keli laimi vartotojas. Bent formaliai. Nes realiai, vis daugiau išleidžiame telefono ryšiui…

CLXXXIX laiškas. Verybių nėra

Ilgai galvojau, kodėl negaliu sau įsivardinti vertybių, parašyti sąrašo, tiesiog pasakyti šitai man vertybė, o šitai – ne :)

Ir štai ėmė ir paaiškėjo – jų tiesiog nėra.

Yra ribos, principai, suvokimai. Bet vertybių nėra, tai tiesiog tuščias žodis.

štai taip

thony

CLXXXVIII laiškas. O jeigu

Sakyk,

o jeigu dingtų visas internetas? Imtų vieną dieną ir dingtų. Visas visas, lyg nebūtų niekad išrastas. Feisbukai, uanai, tviteriai ir džimeilai. Blogai, delfiai ir si-ėn-ėn’ai. Jutūbai, skaipai ir ebankai. Ebėjai ir galų galiausiai gūglai.

Prašau, sakyk,

ką veiktum tada?

Aš tikriausiai eilėraščius rašyčiau. Na, gal ir prozą dar.

thony

CLXXXVII laiškas. Apie norus (svajones, troškimus…)

šiandien parašiau savo veido knygoje: “Norai pildosi su sąlyga, kad iš tikrųjų nori. Troškimai – jei trokšti, svajonės – kai svajoji. Visvien tikrai aha!”

Nusprendžiau praplėsti (vis dėl to, ne viskas pasakyta apie norus šiame sakinyje.

Norai (šiuo žodžiu vadinkime ir svajones, troškimus ir kitus sinonimus – tebūnie tai bendras žodis) yra užprogramuoti išsipildyti. Logika paprasta: jeigu kažko iš tikrųjų norime – anksčiau ar vėliau gauname. Tas “anksčiau” ar “vėliau” priklauso nuo to, kaip stipriai norime ir kokias turime galimybes (labiau priklauso nuo stiprumo, nes kuo stipriau norime tuo mažiau svarbios ir mažiau įtakos turi aplinkybės).

Judėkime toliau, yra sakančių, jog norų išsipildymas yra visiškas atsitiktinumas. Ir čia prieštarauju (aišku atmesdamas nerealius ir visiškai nuo mūsų valios nepriklausančius norus, tokius kaip, “noriu, kad dabar nelytų” arba “noriu laimėti milijoną”; aiškinu – pirmąjį pavyzdį pavadinkime foce majeure, antrąjį – tikimybių teorijos neišmanymu), gyvenimą (jeigu kam labiau patinka – likimą) kuriame patys. Ir tik nuo pačių mūsų priklauso, ar išsipildys norai ir kaip greitai tai įvyks.

Norai, jeigu iš tikrųjų jų norime, tikrai išsipildo – nes mes to pasiekiame.

kažkaip per aplinkui, bet gal net ir pačiam aišku,

thony